Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos (Šventosios fenomenas: kas šunta pliažuose ir smuklėse, o ką dar atgaivina ir... knyga)

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012-07-16
Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos (Šventosios fenomenas: kas šunta pliažuose ir smuklėse, o ką dar atgaivina ir... knyga)

Žvilgsnis į kurortinį vidurvasarį ir...

Jei šiandien leisčiau humoro knygą, ją neabejotinai pavadinčiau – „Gagarinas ir Holivudas, plius Šventoji“. Ar „Palanga“. Tas pats. Atkodavus suprastum, kaip neva „kapitalistiškai atostogauja „tarybinis lietuvis“. O visa ko pirmame plane – valgymas, valgymas, kramtymas – nuo ryto iki vakaro, paplūdimiuose, prie Beždžiontilčio, gatvėse... Svarbiausia – prišerti kūną, tarsi sugrįžus iš „Bado žemės“. Vis kalbant apie lieknėjimą, tačiau čia pat ieškant tablečių virškinimui ir įsisukant į farmacijos pramonės „vergų“ ratą. Gal, manau sau (ne tik aš!), nuo tų maistinių „gliutvaimatų“ kai kas ir agresyvūs tampa, nevaldo savo nervų sistemų kurortuose tarsi per mėnulio pilnatį? Tačiau „Pilvo kultas“  valdo žmonių CNS ne tik Šventojoje. Visais atvejais „stresjadra“, persivalgymas – nesveika. Ne tik figūrai. Trumpina amžių. O kas – sveika, ramina, iš tiesų turtina? Gamta. Jūra. Miškas. Tyla. Pažinimo ABC. Išmintis.

Šventosios gyventojai jau nuo seno turi galimybę didžiuotis ne tik savo vis griaunamu uostu, bet ir, bet ir...

Bibliotekos vedėja Rasma Sabaliauskienė liepos 12-ąją man parodė Rygoje 1929 metais ir Kaune 1939 metais išleistų knygų iš gerojo kuršių visažinio Mikelio Balčiaus asmeninių archyvų titulinius puslapius. Ant jų išdidžiai, tarsi karališkoje kanceliarijoje puikuojasi antspaudas su Vyčiu centre „Šventosios Viešoji valstybinė biblioteka“.

 

Bibliotekininkės giriamos už toleranciją

„Pažinęs Rasmą – suprasi esmę. Ir šio nuošalaus, gal kai kam atšiauraus, bet žmogiška širdimi ir švelnumu sušildomo krašto gyventojų bendruomenės charakterį“, – dar prieš penkmetį girdėjau kalbant Šventosios kultūros centre.

Tai – apie kuklią, sąžiningą, garbingu tikrumu ir tolerancija pasižyminčią Palangos savivaldybės Viešosios bibliotekos Šventosios filialo vedėją Rasmą Sprogytę-Sabaliauskienę. Latvę inteligentę, kurios nuomonės laukia, kuria tiki visi šventojiškiai – paaugliukai ir seneliukai. Vasarotojai ir vakarotojai, kuriems rūpi Šventosios dvasinio gyvenimo harmomija, bendrakultiniai ryšiai su Rucavos bendruomene, istorinės atminties gaivinimas ir kuršių kalbos pasikartojimai, – kad žodžiai neišnyktų, kaip jūros nuplaunamos senųjų šventojiškių ar Būtingės senbuvių sodybos, dabar daug kur palei jūros vandenį švytuliuoja raudonų pamatų plytos ar priejūrių augalai, kuriuos atrasi tik Raudonojoje knygoje.

Knygos... Jos R. Sabaliauskienei yra tasai „šarmas“, kuris įprasmina gyvenimą ir neleidžia žmonėms sugesti, sugniužti, t.y. dvasiškai nusigyventi. Knygos vienija žmones, ugdo bendruomeniškumo jausmą ir geismą padėti kitam, neklausiant tautybės. Nenoriu „bažintis“, tačiau „kaip sąžinės dievą myliu“ buvo malonu liepos dvyliktąją Šventosios skaitykloje regėti daug jaunų veidų, kurie įdėmiai skaitė naujus Palangos, Vilniaus laikraščių numerius, nužvalginėjo „interneto erdves“. „Pas mus kasdien nestinga lankytojų. Ne tik poilsiautojų, bet su malonumu, be jokios agitacijos ateina knygų pasikeisti ir nemažai pagyvenusių Šventosios senbuvių, senjorų“, – pasidžiaugė žurnalistui nuo 1978 metų bibliotekoje dirbanti maloni vedėja R. Sprogytė-Sabaliauskienė. Jai visi čia savi ir pažįstami, latviai, kuršiai, lietuviai, nes jos mamytė Marytė kilusi iš Paliepgirių, kuriuos amžinam „išsinuomojo“ Oro uosto teritorija. Per ilgus dešimtmečius žmogus „persiimi“ gyvenamos vietos charakteriu. Rasmai pritaria ir šypsenų nepametančios Daiva Tubinienė, Jolita Narmontienė, o ypač – jos sielai artima, taip pat bibliotekai vadovavusi Natalija Jurevičienė. Moterys sutartinai pastebėjo itin džiuginantį faktą, sakydamos: „Labai geras jaunimas lankosi Šventosios bibliotekoje. Gerbia vyresnius. Dominuoja draugiškumas ir tarpusavio supratimas, noras kuo daugiau sužinoti, lavintis. Pernai bibliotekoje lankėsi 900 žmonių“.

R. Sabaliauskienė, ramiai pasverdama kiekvieną savą mintį, vardijo tuos, kas padeda šiame „už devynių jūrų, už devynių girių“ esančiame Lietuvos pajūrio miesteliukyje nuoširdžiai kurstyti dvasinę idealizmo ugnelę, būtiną egzistencinei veiklai, kur, visų pirma, viršenybė skirtina būtent viltingai minties šviesai, protui, kad, pasak Šventosios girininko Rimanto Kviklio, pasitikslintum, žmogau, gyvenimo kelyje, ar „Tavo žingsnis visada – palei kelnes?“

„Labai esu dėkinga Mikeliui Balčiui. Jis ne tik man – autoritetas. Rucavoj – mylimas žmogus. Klaipėdoj. Palangos savivaldybės kultūros skyriaus etnokultūros taryboje. Noras pažinti Šventosios istoriją atveda pas mus ekskursantų net iš Klaipėdos rajono Drevernos, ir mūsų Kuršių draugijos vadovas draugiškai, maloniai pasidalija, atveria savo žinių bagažą kiekvienam. Neveltui Šventojoje 2001 metais lankėsi pati Latvijos valstybės Prezidentė Vaira Vykė Freiberga ir „Už nuopelnus, puoselėjant latvių kultūrą“ mūsų Mikeliui Balčiui įteikė Latvijos trijų žvaigždučių ordiną. Draugiški mūs bibliotekai ir Klaipėdos universiteto, šio miesto žymieji etnokultūros specialistai, kuriems daug kas iš šventojiškių dėkoja už knygą senąja kuršių kalba.

Dėmesingi, draugiški Šventosios bibliotekai yra ir kiti vietos inteligentai, menininkai – Petras Baronas, Audrė Bukauskienė, Svetlana Andziulienė. Pastarosios kūrėjos dėka gimė ir melodinga „Daina apie Šventąją“, kurią balandį vykusiame renginyje „Palaimink Saulės sugrįžimą“... atliko Šventosios moterų ansamblis „Eldija“. Ten pat įspūdingai poeziją skaitė ir daug metų čia vedėja dirbusi šviesuolė Anelė Mažeivaitė, kuri, tikėkim, dar pradžiugins žemiečius ir savo eilėraščių knygele. Dažnai šiltai prisimename ir netrumpai Šventosios seniūnu dirbusį, žmonių pagarbą pelniusį, nes juos gerbiantį inžinierių Raimondą Litviną. Jis irgi knygai neabejingas. Tik gera galiu kalbėti ir apie mokykloje šauniai besitvarkančią, idėjas spinduliuojančią mūsų kolegę Zofiją Klapatauskienę. Tai ar gali mums būti liūdna? Niekada. Dar reiktų gerai pagalvoti, kas yra žodis „provincija“, – šypsodamasi kalbėjo R. Sabaliauskienė.

 

Rašo bibliotekos istoriją

Ji atskleidė keletą puslapių iš rašomos „Šventoisos bibliotekos istorijos“. Primintina, jog jau daug autentiškų atsiminimų įamžino ir A.Mažeivaitė. Draugiška ponia R.Sabaliauskienė „atkapstė“ iš archyvų irgi 1936-1938 metais leidinyje „Vakarai“ daug įdomios, su Šventąja ir jos biblioteka susijusios vertingos informacijos. Štai keli fragmentai:

„1938 m. balandžio mėnesio dienraštyje „Vakarai“ pasirodė žinutė, kad „Šventosios šaulių būrys steigia knygyną-skaityklą“ („Šventoji – žvejų miesto vasarvietė“, „Vakarai“, 1938, balandžio 8, p. 4.), nei apie jos gyvavimo laiką, nei apie veiklą žinių nerasta. Tais pačiais metais birželio mėnesį rašoma, kad tarnautojai ir darbininkai pageidauja, kad Šventojoje būtų įsteigta biblioteka-skaitykla, nes žmonės neturi, kur praleisti laisvalaikio: „Taigi, silpnesnieji charakteriu pradeda pasikliauti girtuokliavimu, o kiti kenčia laukdami, kada jais bus pasirūpinta /.../ Keletas tarnautojų iš savo uždarbio rūpestingai perkasi knygų ir darosi bibliotekėles, iš kurių mielai duoda skaityti ir kitiems“ (Šventoji: reikalinga skaitykla, „Vakarai“. 1938, birželio 30. Nr. 149, p. 4). Laukiama palaikymo iš Švietimo ministerijos.

„...Pradžioje liūdnai atrodė tas smėlio dykumų kampelis. Per 20 nepriklausomo gyvenimo metų šis kampelis labai pasikeitė.

Daug metų Kuršui, o vėliau Latvijai priklausiusi Šventoji pagaliau atiteko Lietuvai. Ten, kur buvo skurdus žvejų kaimelis, įsikūrė naujas miestas su jūros uostu ir dėl savo gražios bei patogios vietos vasarotojams gavo Šventosios vasarvietės vardą. Šventosios miestelis sparčiai pradėjo atsistatyti ir persitvarkyti. Pradėti statyti gražūs ir modernūs pastatai. Tarp pastatytų ir statomų žvejų pastatų pravestos naujos gatvės. Dauguma gatvių apsodintos topolių, kaštonų, pušų medeliais, o prie sodybų eglaičių gyvatvorėmis. Didžiausius Šventosios pastatų darbus atliko Žemės Bankas, įkurdamas žvejams naujas sodybas, naujus žvejų šeimoms namelius“ („Vakarai“. 1939, sausio 6 d., p. 4., „Kretingos apskritis po 20 metų“).

Apie Šventąją, „tą liūdną smėlio dykumų kampelį“ šių eilučių autoriui 1986-2012 metais teko rašyti tikrai daug tekstų įvairiems leidiniams. Šiandien neparašyčiau: „Šventoji – Palangos podukros vietoje“. Šiandien už kopos slėptis skuba ir žodelis „liūdna“. Bent jau R. Sabaliauskienės vadovaujamoje bibliotekoje liūdna nebūna. Už tai jai ir darbščioms jos kolektyvo narėms – šiais moralinio nuosmukio laikais skaitytojų tarkime nuoširdžiausią „ačiū“. 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Šiandien aš norėjau tik vieno – miegoti! Tačiau pro langą švietė Portugalijos saulė – privalėjau išsiridenti iš lovos ir eiti atrasti Lisabonos. Nors ir vangiai, tačiau jau gerokai po 10 buvome lauke, ėjome pro Eduardo VII parką ir keliavome Loretos namų link. Oras man priminė Klaipėdą – nors ir nebuvo apsiniaukę, tačiau nuo vandenyno...


Ir sutapk tu man taip: Meilės dieną arba deivės Mildos šventės dieną, gegužės 13-ąją, lyg stebuklinėje pasakoje „Vilniaus vėjai“ į Palangą atpūtė šiais laikais deficitinį lauknešėlį. Tai – žinomos Lietuvos renginių organizatorės, scenaristės, žurnalistės, subtiliai Laiko dvasią ir vaikų poreikius jaučiančios Rasos Praninskienės knyga „Knygos, vaikai...


Sugužėjo, sučežėjo, sulalėjo lapkričio 21-ąją į Palangos viešojoje bibliotekoje vykusį nemeluotai įspūdingą renginį „Aukštaičių šnektos“ mažiukai ir paaugliukai iš mažne visų kurorto lopšelių-darželių, lyg Lietuvos upeliukai į Baltijos jūrą. Pačioje didžiausioje skaitykloje greit tapo pavasariškai linksma, pakilu, užsimiršo...


Vasariškai atsisveikinant vasarai rugsėjo 18-ąją paplenčiu gerą kilometrą pėsčiomis iki „Vyturio“ reabilitacijos centro nuėjau grupelės ten besigydančių Palangos svečių iš Vilniaus ir Šiaulių prašymu: „Labai norime viešai padėkoti žmonių kūno, o svarbiausiai – dvasios sveikatai, jų kultūrai pasišventusiems darbuotojams –...


Labai praturtėjau (kaip ir visi kiti, čia užėję), nes daug gero ir gražaus, žmogiškos širdies švelnumo turtingų atsiliepimų girdėjau „Gydančiųjų knygelių kambaryje“. Jis yra įspūdingoje kurorto vietoje, ką tik simpatiškai renovuotuose rūmuose, kurie beveik suaugę, susilieję su Birutės parku. Tai Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos „Palangos...


Žvilgsnis į kurortinį vidurvasarį ir... Jei šiandien leisčiau humoro knygą, ją neabejotinai pavadinčiau – „Gagarinas ir Holivudas, plius Šventoji“. Ar „Palanga“. Tas pats. Atkodavus suprastum, kaip neva „kapitalistiškai atostogauja „tarybinis lietuvis“. O visa ko pirmame plane – valgymas, valgymas, kramtymas...


„Mums rūpi visa, kas liečia Palangą – atsiminimai, rankraščiai, nuotraukos, mažiausia kelių eilučių žinutė periodinėje spaudoje ir visų laikų Palangoje leisti, leidžiami laikraščiai, žurnalai, almanachai, knygos. Visa, kas spausdinta, „drukavota“. Taip pat biografinės žinios apie visus spaudos bendradarbius. Iškiliuosius palangiškius. Mes...


Po daugelio, daugelio metų į savo tikrąją tėviškę Palangą Vaikų bibliotekos ir vedėjos Nijolės Bagdonienės kvietimu sugrįžo, Palangai vėl „atgimė“ į lietuvių vaikų literatūros aruodus daug pasakiškai gero jau įnešusi iškili poetė, Nacionalinės premijos laureatė Ramutė Skučaitė.   Mažieji prirašė laiškų... Mažieji...


Prieš pat šv. Velykas Palangos miesto biblioteka sukvietė ne vieną dešimtį projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ parodos gerbėjų. Čia buvo pristatyti naujausi tapybos, grafikos, keramikos, skulptūros ir tekstilės darbai, sukurti paskutiniaisiais metais.


Mes, palangiškiai, labai gerbiame miesto savivaldybės Viešąją biblioteką. Takoskyros tarp skaityklų suaugusiems ir moksleivijai, darželinukams skirtųjų Vaikų bibliotekoje gal net ir nevertėtų ieškoti. Biblioteka – visų išminties namai. Čia atgaivos sielai, žinių iš knygų, periodinių leidinių, interneto semiasi ir iš jūros „parėję“...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas