Ar miestas daro viską, kad gyventojai žinotų gyvūnų laikymo taisykles ir gyvūnų savininkų pareigas?

„Palangos tilto“ laikraščio balandžio 11 dienos numeryje straipsnis („Šunų vedžiotojų sąmoningumas auga: 53 iš 60-ies turėjo maišelius kakučiams surinkti“, – red. past.) apie augantį šunų vedžiotojų sąmoningumą nepaliko manęs abejingos.
Iš Viešosios tvarkos skyriaus atliktos akcijos-reido paaiškėjo, jog šunų savininkai kasmet tampa vis sąmoningesni. Pateikiama statistika, jog vis daugiau šunų šeimininkų nešiojasi maišelius. Neneigsiu, tokie rezultatai džiugina, tačiau kyla klausimas – ar tas „sąmoningumas“ auga pakankamai sparčiai? Ar užtenka kasmet pavasarį atlikti tokias akcijas ir taip „šviesti“ gyventojus bei „kelti“ šunų savininkų sąmoningumą? Ar tikrai pakankamai daroma, kad gyventojai būtų informuoti apie gyvūnų laikymo taisykles ir gyvūnų savininkų pareigas? Juk šunis šeimininkai paprastai vedžioja du kartus per dieną ištisus metus.
Mano manymu, tai yra kasdieninė ir labai opi problema, kuri „bado“ akis jau dešimtmečius. Juk nereikia būti labai priekabiu, bet gyvenamųjų namų kiemai ir mikrorajonai, tos vadinamosios viešos vietos, kaip stadionai, vaikų žaidimo aikštelės bei paplūdimiai, yra pakankamai užteršti šunų išmatomis. Dauguma šunų šeimininkų nerenka savo augintinių išmatų, matau tai kasdien. Realybė dar nėra tokia jau džiugi.
Jei neklystu, Viešosios tvarkos skyrius įkurtas 2012 m., tai reikia manyti, jog jam prireiks gero dešimtmečio tokiomis „akcijomis“ pasiekti šunų vedžiojimo taisyklių laikymosi tvarkos. Jeigu Palanga siekia būti išskirtiniu kurortu ir tiek investuoja į savo įvaizdžio ir infrastruktūros gerinimą, tai šunų vedžiojimo klausimas turėtų būti vienas iš prioritetinių.
Vadovaujantis Palangos savivaldybės 2014-04-23 patvirtintomis Gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklėmis, šių taisyklių kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius, bendradarbiaudamas su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Palangos valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariatu, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Palangos miesto agentūra.
Kyla klausimas, kodėl apie šunų vedžiojimo problemą kalbama tik kartą per metus. Galbūt šį klausimą reikėtų judinti labiau, ne tik dalinant lankstinukus šunų savininkams akcijos metu. Kodėl niekam nekyla minčių iškabinti informacinius lapus apie pagrindines šunų vedžiojimo taisykles gyvenamųjų namų laiptinėse. Galbūt reikėtų pamąstyti apie dėmesį atkreipiančias mini reklamas ant stulpų, šiukšliadėžių ir pan., kurie nuolat atkreiptų gyventojų dėmesį ir verstų juos elgtis atsakingai. „Kovos su šunų ekskrementais“ būdų apstu visame pasaulyje, galima „pasiskolinti“ tokių išbandytų idėjų iš kitų šalių ir miestų. Esu įsitikinusi, jog tie, kurie mėgsta keliauti, tikrai yra matę kitur taikomas šunų vedžiojimo taisykles, kurios verčia žmones būti atsakingais už savo augintinius ir aplinką.
Būtų labai šaunu, jeigu Palangos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba Palangos gyventojus nuolat informuotų apie atliekamą gyvenamųjų namų kvartalų aplinkos, smėlio dėžių, žolynų, mokyklų stadionų, aplinkinių miškelių bei paplūdimių kontrolę. Juk šunų išmatose gali būti įvairių ligų sukėlėjų, kirminų kiaušinėlių. Jeigu gyvūnų savininkai, pažeidę gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles, baudžiami administracine tvarka pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 ir 161 straipsnius, galbūt reikėtų informuoti visuomenę – įdomu būtų sužinoti, kiek tokių pažeidėjų per metus yra nubausta?
Taisyklėse taip pat pažymima, jog šunis rekomenduojama vedžioti savivaldybės administracijos įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, jei jos yra, kitais atvejais – rečiau žmonių lankomose vietose – laukymėse, parkų, miškų pakraščiuose, neužstatytuose žemės plotuose.
Įdomu būtų sužinoti, kuriose Palangos vietose yra tokios aikštelės. Juk įrengus tokias aikšteles jau būtų galima nukreipti šunų vedžiojimo srautą ir lengviau kontroliuoti taisyklių laikymąsi.
Reikėtų sugalvoti tokią sistemą, tokį būdą, kuris pirmiausiai nuolat informuotų ar šviestų vietos gyventojus ir turistus apie šią problemą ir skatintų juos pačius dalyvauti sprendžiant ši klausimą bei neteršti savo aplinkos. Juk kiti žmonės galbūt net nesusimąsto, jog tai gali būti problema.
Bet kokia informacija šiuo klausimu turi būti „matoma“, kad šunų šeimininkai bent jau suvoktų, kad tai yra taisyklių pažeidimas ir savos aplinkos teršimas, o tie, kurie nelaiko gyvūnų, bet yra nepatenkinti neatsakingu šunų savininkų elgesiu, būtų suinteresuoti jiems priminti.
Norėtųsi tikėtis, jog Viešosios tvarkos skyrius sieks greičiau įgyvendinti savo tikslus dėl keturkojų vedžiojimo taisyklių laikymosi ir sukurs tokią sistemą, tokią bendruomenę, kurioje galės draugiškai gyventi ir vienas kito nepiktinti nei keturkojus auginantys šeimininkai, nei jų neturintys gyventojai, nei šias taisykles kontroliuojančios tarnybos. Ir nereikės vėl laukti dešimtmečius.

Raimonda CHRIMLIENĖ