AR TIKRAI MŪSŲ GYSLOMIS TEKA GINTARAS?

Palangos gintaro muziejuje rugsėjo mėnesį atidaryta paroda pavadinimu „Mūsų gyslomis teka gintaras“ kviečia lankytoją pačiam atsakyti į šį klausimą. Parodos kuratorė Jurgita Ludavičienė ir architektas Vladas Balsys, vesdami nuo eksponato prie eksponato, kviečia chronologiškai pasekti gintaro kaip Lietuvos dvasią išreiškiančio objekto kelionę laiku – nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais iki šių dienų politinių aktualijų. Kai 1839 m. istorikas, rašytojas Liudvikas Adomas Jucevičius sukūrė ir publikavo padavimą „Baltijos jūros karalienė“, kuriame pasakojama apie deivę Jūratę gintaro rūmuose ir Kastytį, gintaras lyg ir tebuvo tik legendų objektas. Jo buvo mažai nešiojama, betgi XIX a. antroje pusėje vokiečių pramonininkai V. Štantynas ir M. Beckeris (bendrovė Stantien & Becker) visus Palangos gintaro meistrus buvo pajungę į didžiulio masto gintaro apdirbimo ir prekybos verslą. Čia gamintus ir iš Palangos į visą pasaulį eksportuotus gintaro gaminius muziejaus svečiai galėjo išvysti parodoje „Gintaras iš gelmių“, veikusioje iki vasaros pabaigos. Palanga kaip joks kitas miestas yra tampriai susijusi su gintaru. Tad lyg ir logiška, kad gintaras nuo seno yra mūsų tapatybės dalis. Dabartinė paroda „Mūsų gyslomis teka gintaras“ ieško atsakymų į klausimą, kokiu būdu gintaras tapo valstybės lygio tautinio identiteto komponentu. Tam pasitarnavo XX a. pradžioje užgimęs tautinis romantizmas, dailiųjų amatų sąjūdis, padėję pagrindus lietuvių tautinio stiliaus paieškoms. Paskelbus nepriklausomybę, reikėjo išlaikyti lietuviškumą, išsaugoti liaudies meną, tradicinius amatus, padėsiančius ne tik kelti Lietuvos prestižą tarptautiniu mastu, bet ir siekti tautinio identiteto. 

Deja, sovietiniu laikotarpiu gintaras, buvęs neatsiejama tautinio romantizmo ir tautinės tapatybės dalimi, tapo ir visos Sovietų sąjungos turtu ir reprezentantu. Didžiulis kiekis gintaro karolių, segių, gintarinių mozaikų devalvavo pačią medžiagą. Gintaras netgi tapo kičo sinonimu – vėlyvuoju sovietmečiu jis visuomenės akyse daugiausia buvo siejamas su pabodusiais suvenyrais bei karoliais, kurių jau niekas nenorėjo nešioti, o menininkai tiesiog nematė prasmės ir galimybių kurti iš pabodusios medžiagos. 

XX a. dešimtajame dešimtmetyje mūsų šalis išgyveno didžiulius pokyčius, tad ėmė keistis ir tautiškumo samprata. Visuomenės sąmonėje gintaras vis dar siejasi su lietuviškumu, tačiau menininkai pradeda šitą sąsają eksploatuoti ironiškai. Pasirodo, jog gintaras kaip buvusi tautos dvasios talpykla ir kičinių suvenyrų šaltinis gali tapti nauju įkvėpimo šaltiniu, atspindint visuomenėje vykstančius politinius įvykius ir socialinius poslinkius. Parodoje  menininkai gintarą traktuoja ironiškai ir aštriai, paversdami jį ne tik negailestingos realybės atspindžiu, bet ir priversdami pagalvoti, ką mums vėl reiškia tautinė tapatybė ir koks jos vaidmuo nuolat kintančioje tikrovėje. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Palangos gintaro muziejaus informacija