Atsisveikinimas prie jūros: Maestro Stasys Povilaitis išėjo, bet jis liks amžiams čia

Saulėtą, bet žvarbų ketvirtadienio rytą gausus būrys palangiškių bei miesto svečių traukė į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur nuo ankstaus ryto visi norintieji galėjo atsisveikinti su visų gerbiama ir mylima estrados legenda – Stasiu Povilaičiu.
Nuo pat ryto prie bažnyčios buvo tikras šurmulys. Čia rikiavosi a.a. S. Povilaičio buvę bendražygiai, žinomi Lietuvos estradinės muzikos veidai, paskutinį kartą norėję atsisveikinti jo talento gerbėjai, būriai smalsuolių bei Palangos gyventojai. Nešini gėlėmis, neslėpdami ašarų ir tik geru žodžiu minėdami tikrą mūsų estrados legendą, būriai žmonių reiškė užuojautą artimiesiams, rikiavosi eilėmis laukdami Mišių bei kunigo sakomo pamokslo.
Jo būta išties gražaus. Klebonas Marius Venskus dėkojo visiems susirinkusiesiems, sakydamas, jog nuo pat jaunų dienų S. Povilaitis buvo ne tik mūsų krikščioniškosios bendruomenės narys, tačiau ir visų mylimas palangiškis. Jūra, bangos ir kopos Maestro buvo tartum įkvėpimo šaltinis. Kalbėdamas apie talentingus meno pasaulio atstovus, klebonas pabrėžė, jog jie itin jautrios sielos ir giliai išgyvenantys žmonės – toks buvo ir mūsų estrados karalius.
Pamokslo metu jis ragino prisiminti dainininko dainas, kuriose kartojasi dažnai pasitaikantis motyvas – tyros meilės, teisybės ir grožio ilgesys. Kaip pavyzdį M. Venskus pateikė S. Povilaičio dainą „Atsisveikinimas prie jūros”. Kunigo žodžiais tariant, daina šiandien skamba tarsi pranašiškai – lyg paskutiniai dainininko žodžiai. Pamokslo metu ne kartą buvo girdima, jog jūra buvo neatsiejama dainininko gyvenimo dalis, viena iš didžiųjų gyvenimo meilių. Tą lemtingą antradienio rytą, kuomet padangėje gražiai kilo saulė, savais spinduliais ji jau nebešildė mūsų lietuviškosios estrados legendos. Paskutinė rusenanti gyvybės liepsnelė tarsi užgeso amžiams nusileisdama taip mylėton Baltijos jūron.
Po Mišių žmonės išsirikiavo eilėmis. Itin didelis susirinkusiųjų būrys gausiais aplodismentais ir plojimais į paskutinę kelionę išlydėjo estrados legendą. Ne vieno tądien atėjusio atiduoti pagarbą mylimam dainininkui akyse spindėjo ašaros. Žmonės verkė ir nuoširdžiai gailėjo žmogaus, kurio, daugelio teigimu, tokio antro jau niekuomet nebebus.
Visą Vytauto gatvę po Mišių užtvindė kone sausakimša žmonių minia. Nešini gėlėmis ir geriausiais žodžiais žmonės gausiais būriais traukė kapinių link, kur jų laukė jau atvežta S. Povilaičio urna.
Kapinėse jautrius žodžius dainininkui dedikavo jo bendražygiai, kolegos. Palangos kultūros centro direktoriaus pavaduotojas N. Stasiulis susirinkusiems sakė, jog netekome itin ryškios asmenybės, kuri Lietuvos estradinės muzikos pasaulyje paliko didį indėlį. Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus perdavė Ministro Pirmininko siunčiamą užuojautą artimiesiams bei dainininko talento gerbėjams. Sakydamas žodį meras itin jautriai pabrėžė, jog S. Povilaitis buvo mūsų visų Palangos dalis. Neveltui jis taip mylėjo Baltiją, tiltą ir mūsų kopas. Š. Vaitkus sakė, jog S. Povilaitis didžia dalimi prisidėjo prie Palangos miesto vardo garsinimo, įnešė neįkainojamą indėlį Palangai.
Seimo narys, dainininkas Vytautas Juozapaitis susirinkusiesiems teigė, jog praradome ryškią asmenybę. Jam antrino ir legendinės grupės „Nerija” narys Antanas Čapas. Pastarasis negailėjo itin daug gražių žodžių savo buvusiam kolegai. A. Čapo teigimu, išeidamas S. Povilaitis drauge išsinešė ir dalį jų drauge leistos jaunystės, dalį prisiminimų ir didžiausią dalį širdies. Vyras susirinkusiems teigė, jog S. Povilaičio būta itin geranoriško ir telerantiško žmogaus. „Didžiausia pagarba už taiką, toleranciją ir visišką inteligenciją. Šiandien išlydime tikrai nuostabų žmogų”, – sakė A. Čapas. Laidotuvių metu buvo grojama tarsi lemtimi tapusi paties S. Povilaičio daina „Atsisveikinimas prie jūros”. Paskutinį Maestro kūrinį sugrojo ir Palangos orkestras.
Praradome didžio talento žmogų, kuris savo gvyenimo pavyzdžiu daugeliui parodė, kokia turi būti iškili ir garbinga asmenybė. Ir tądien ne kartą skambėjusi frazė, jog S. Povilaitis mūsų buvo ir bus dar labai ilgai – tikrų tikriausia tiesa…