Baltos šviesos spalvoje gimsta visos kitos spalvos

Kalėdas ir Naujuosius metus pasitikau su šeima Jungtinėje Karalystėje. Nieko negali būti geriau už artimų žmonių meilę, kurioje tu šypsaisi, ir tai gali patvirtinti kiekvienas, kuris tą šventą Kūčių, Kalėdų ir Naujųjų metų naktį buvo kartu. Tai lyg šviesos ir džiaugsmo buveinė, kur širdies dūžiai, susijungę į visumą, leidžia tikėti šviesiąja savo gyvenimo puse – ateitimi.

Švenčių proga mano vaikai nusivežė mane į „Light Festival“ (Šviesų festivalį), kuris vyko netoli jų namų. Iš pradžių maniau, kad tai bus fejerverkai, kuriuos esu mačiusi ir anksčiau. Tuomet jie manęs visai nesužavėjo – minia žmonių ir begalinis triukšmas, kylantis į dangų. Didelio noro vykti kartu neišreiškiau.

Po šviesos festivalio mano vaikai paklausė: „Ar namie pasilikus būtų buvę geriau?“ Atsakyti negalėjau, nes mano akyse dar tebestovėjo šviesos miestas, kuris užburia ir dar ilgai nepaleidžia iš savo akiračio.

Šviesos miestas

Šviesos festivalis vyko didžiuliame žemės plote. Jame buvo vietos visoms transporto priemonėms, taip pat svečiams, kurie galėjo pavalgyti, sušilti ir gerai jaustis atvykę į šventę. Šviesų šou prasideda tuomet, kai lauke ima temti. Sutemus atsiveria „Šviesos miesto“ vartai, pro kuriuos įėję lankytojai fotografuojasi, įsiamžina patys ir savo artimuosius rėmeliuose, kur tolumoje matyti besisukančio malūno sparnų šviesos, žiedus skleidžiančių gėlių alėja, fėjos, tarsi iš niekur suplasnojusios angelškais sparneliais, ar tamsoje ant medžio nutūpusio paukščio paslaptingas balsas…

Visko tiek daug, jog nepapasakosi – tai reikia pamatyti.

Renkuosi ilgalaikę šviesą

Grožis, kurį sukuria išmaniosios technologijos, apakina ir užburia. Tu tampi lyg vaikas pasakoje, kurioje pats esi. Vaikštai tarp šimtų kabančių žibintų, kuriuose realiai dega žvakės, ir negali patikėti, kad eidamas pro širdies forma šviečiančius vartus jauti, kaip tavo širdis susilieja su tūkstančiais kitų širdžių aplink. Iš žmonių akių blizgesio toje naktinėje šviesų oazėje tai puikiai matai ir jauti.

Manau, tokie šviesos festivaliai ateityje nustelbs fejerverkus. Kam mesti visą tą grožį į dangų, kad juo pasidžiaugtume tik akimirką?

Šviesos festivalis trunka ne vieną dieną. Jis prasideda prieš Kalėdas ir baigiasi po Naujųjų metų, todėl ši pasaka pirmiausia turi būti „sekama“ patiems mažiausiems – moksleivių žiemos atostogų metu.

Vienaragis

Mano anūkė, tolumoje pamačiusi šviečiančio arklio figūrą, sušuko: „Unicorn (vienaragis)!“ Tai žirgai iš pasakų, iš svajonių, todėl mažo vaiko širdyje jie visagaliai.

Šie metai – ugninio arklio metai. Arklys nuo seno laikomas ištvermės, sėkmės ir laimės simboliu. Ne veltui žmonės, radę kelyje arklio pamestą pasagą, ją parsinešdavo namo ir pagarbiai prikaldavo prie trobos ar tvarto durų – tikėjo jos galia. Šis tikėjimas išliko iki šiol. Astrologai rekomenduoja ir ugninio arklio metais to nepamiršti.

Nesvarbu, ar tai vienaragis, ar baltas, juodas, margas arklys, ar ristūnas – šis gyvūnas ypatingas savo darbštumu, ištverme ir, jei norite, protu. Jo negalima erzinti ar iš jo tyčiotis. Supykęs jis gali labai skaudžiai numesti ant žemės.

Senoji kalvė

Vaikystėje dažnai bėgdavau į kaimynų kiemą, kuriame stovėjo sena kalvė. Ji buvo mano tėvų namų pašonėje, o jos savininkas – senasis Liebus, kaip visi jį vadindavo. Žinojau, kad dėdė Leonas Liebus buvo mano babos (močiutės) brolis.

Jis buvo išskirtinio charakterio – nekalbus, mėgdavo atšauti taip, kad po jo sąmojingo žodžio žmogus tik pečiais patraukdavo ir sutikdavo. Praeidama pro Liebų namus dažnai girdėdavau, kad jis klausosi „Amerikos balso iš Vašingtono“. Matyt, iki pat mirties nesitaikstė su tuometine sovietine santvarka – laukė amerikiečių.

Dažnai stebėdavau, kaip jis, paėmęs arklio kanopą į tvirtas rankas ir prispaudęs ją prie kelio, įkaldavo į pasagos tarpą tokią didelę geležinę vinį, kad man, vaikui, net silpna pasidarydavo.

Dirbdamas jis manęs niekada neišvarydavo iš kalvės. Gal jam patiko mažos mergaitės draugija? Nežinau. Nežinau ir kodėl jis buvo toks vienišas – nebendravo net su savo seserimi, gyvenusia už tvoros, nors susipykę jie nebuvo. Pamenu, kai mano baba sunkiai susirgo ir aš jam apie tai pasakiau, jis tik nusijuokė ir tarė: „Bus arbatos be pinigų.“

Praėjo visa amžinybė nuo tų laikų, apie kuriuos pasakoju, o širdyje liko klausimas, į kurį jau niekas nebeatsakys. Laikas, lyg smėlis, užpustydamas prisiminimus, nusineša ir atsakymus.

Viena aišku – mano dėdė buvo puikus kalvis. Jis sąžiningai dirbo savo darbą, ir abu – arklys ir kalvis – būdavo patenkinti. Kalvis – nukalęs arkliui naujus „batus“, arklys – žmogumi, kuris tai padarė.

Šios kalvės Palangoje seniai nebėra. Liko tik didelio kiemo erdvė, kurioje šiandien niekas nevyksta. Tačiau iki šiol matau dėdę, stovintį prie kaitrios ugnies, rankoje laikantį geležines žnyples ir galingais kitos rankos mostais daužantį geležį tol, kol ji pavirsta laimę nešančia pasaga.

Aš jau nebe vaikas, bet vienaragiu tikiu iki šiol. Tikiu ir baltos šviesos šviesa, nes jos spindesyje gimsta visos kitos spalvos.

Laimingų Naujųjų metų.

Irena Valužė