Gimnazijos matematikė ir Palangos „Grubiojo“ teatro aktorė Rasa Valentienė: „Scenoje esu visai kitas žmogus, nei mane pažįsta kolegos“

Kaip pasirinkti profesinį kelią, kai tavyje vienodai matematiko ir literato? Kadaise tokią dilemą sprendė matematikų dukra nuo Skuodo. O apsispręsti padėjo racionalūs mamos paskaičiavimai ir brandos egzaminų loterija – geriau išlaikytas egzaminas. Taip tikslieji mokslai tapo profesiniu pasirinkimu, o literatūriniai herojai – širdžiai brangiu hobiu, atsiskleidžiandžiu aktorystėje. Susipažinkime iš arčiau su Palangos senosios gimnazijos mokytoja metodininke ir Palangos „Grubiojo“ teatro aktore Rasa Valentiene.

Būsimoji matematikė buvo mokyklos skaitovė

Kai pasakodama apie save Rasa pamini gimtąjį kraštą – Lenkimų miestelį Skuodo rajone, iš karto priduria: „Simono Daukanto gimtinė. Tėvukai gyveno prie pat jo paminklo.“ Ir vardija, kad mokykloje jos didžiausia aistra buvusi literatūra, lankiusi skaitovų būrelį, dalyvaudavusi meninio skaitymo konkursuose. „Dar mėgau šokti“, – priduria. 

O Rasos abu tėvai buvo pedagogai, matematikos mokytojai. „Pagal tėvus ir pasirinkau profesiją, – šypsosi. – Nuo vaikystės žinau, kad būsiu mokytoja, juk mamai padėdavau ir sąsiuvinius taisyti. Man patiko ir išmaniau šį darbą, supratau, ko reikia pedagogikai. Tačiau nežinojau, kokį konkrečiai dalyką rinktis, nes visi mokslai man sekėsi gerai, mokyklą baigiau aukso medaliu.“

Apsispręsti padėjo pokalbis su mama, kuri atkreipė dėmesį, jog Rasa nemėgstanti knygų skaityti, o juk tektų rašinius taisyti. „Akys tau išvarvės“, – taip sakiusi mama.

„Dar mąsčiau ir apie istoriją, nes mano mokytojas istorikas buvo žavingas charizmatas, gebėjo sudominti dėstomu dalyku. Mama svarstė, ar aš būsiu užtikrinta, kad laikai nesikeis? Juk aš mokyklą baigiau sovietmečiu. O keičiantis laikams, keičiasi ir istorija. Tačiau tiksliųjų mokslų – fizikos ir matematikos – esmė nesikeis, kaip man aiškino mama. Tad aš padariau tokias išvadas: kurį egzaminą geriau išlaikysiu – fizikos ar matematikos – tas studijas ir pasirinksiu.“

Meną paliko laisvalaikiui

Kaip tarė, taip padarė. Geriau išlaikė matematiką ir 1982-aisiais įstojo į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. 

Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad Rasa mąstė ir apie kultūrininko profesiją. Tačiau tokį profesinį ir pati atmetė, suvokusi, kad galima mėgautis scena, renginiais, šokiais, ir nebūnant profesionalu, kad šį pomėgį ir galima palikti pomėgiu. Ir su scenos menu niekada nesiskyrė. Dar studijuodama pedagoginiame institute šoko „Šviesos“ ansamblyje.

 O gavusi diplomą, kaip buvo įprasta tais laikais, gavo paskyrimą, kur dirbti: „Tačiau pagal pažangumo lygį turėjome teisę rinktis. Aš buvau ketvirta iš šimto, tad turėjau didelį pasirinkimą. Norėjau grįžti į Žemaitiją, bet ne į savo miestą. Pasirinkau Telšius, kur dirbau 30 metų – visą laiką toje pačioje mokykloje. Išleidau keturias abiturientų laidas. Paskutinius 5-erius metus buvau direktoriaus pavaduotoja.“

Į teatrą pakvietė režisierė

1990-ais metais Rasa baigė šokių karjerą, bet scenos nemetė. Atėjo į teatrą. Jei jau visai tiksliai – ne pati atėjo, bet buvo pakviesta. Dalyvaudavo tais laikais populiariame konkurse „Pedagogų raiškusis žodis“. Ją, skaitančią Justino Marcinkevičiaus kūrybos ištrauką, įsidėmėjo komisijos narė, Žemaitės dramos teatro režisierė Laimutė Pocevičienė. 

Iki 2017 m. Telšiuose Rasa sukūrė 26 vaidmenis. Ir galima drąsiai sakyti, kad turbūt nė vienas lituanistas taip gerai nepažįsta Žemaitės veikėjų charakterių, nei mūsų pašnekovė matematikė. Juk rašytojos vardu pavadintas teatras kasmet statydavo spektaklius pagal Žemaitės kūrybą. 

„Mes pirmieji Lietuvoje įkūrėme nepriklausomų aktorių klubą ir patys pastatėme spektaklį pagal Žemaitės „Marčią“, kuriame vaidinau Katrę, – prisimena R. Valentienė. Vis dėlto, kad ir kiek artimai susipažino su Žemaitės apysakų veikėjais, mėgstamiausias jos vaidmuo Telšiuose buvęs Agotos iš „Amerika pirtyje“. 

„Maudžiausi tame vaidmenyje“, – žibančiomis akimis prisimena tą metą. Įstrigęs ir Anelės personažas Žemaitės „Piršlybose“. Su šiuo spektakliu žemaičiai aktoriai keliavo net į Ameriką, kur aplankė Los Andželo ir Čikagos lietuvių bendruomenes. Ši išvyka Rasai išliko ryškiausia viso gyvenimo kelione. 

Į Palangą atvedė meilė

O kaip ir kada atvykusi į Palangą? Pašnekovė greitai paskaičiuoja: „2017-tais“. Ir šypsodamasi paaiškina: „Ištekėjau už palangiškio.“ Vis dėlto ne iš karto susiliejo su mūsų miestu. 

„Ne vienerius metus dirbau Klaipėdoje, privačioje tarptautinėje mokykloje „Universa Via“ – direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir matematikos mokytoja. Prigijau, bet tolokai važinėti tekdavo, – atvirai kalba moteris. – Todėl, kai tik atsirado vieta Palangos senojoje gimnazijoje, pasirinkau darbą čia. Ir būtent čia dirbdama pagaliau pajutau, kad esu Palangos bendruomenės dalis. Tuo labiau, kad ir „Grubiajame“ teatre pradėjau vaidinti.“

O į teatrus, pasirodo, Rasą tradiciškai pakviečia patys režisieriai – į „Grubųjį“ irgi pakvietė Virginijus Milinis. „Susitikdavome festivaliuose, tad buvome pažįstami“, – paaiškina. 

Pirmasis vaidmuo Palangos „Grubiajame“ buvęs epizodinis, be žodžių. „Marso naujienose“ Rasa atliko parodos prižiūrėtojos vaidmenį. O jau kitas – „Kapinių klubo“ Liusilės – itin ryškus, spalvingas vaidmuo. 

„Šis spektaklis buvo labai rimtas, labai daug darbo reikėjo įdėti, kuriant personažus, kad pasiektume rezultatą. Šis vaidmuo man ir išliko pats artimiausias, – sako pašnekovė ir tuoj pat paaiškina. – Ne artimas mano asmenybei, bet artimas kaip aktorei: ir dėl įdėtų pastangų jį kuriant, ir dėl žiūrovų reakcijos. Malonu stebėti, kaip žiūrovas „ima“, mėgaujasi.“ 

Šiame teatre Rasa jaučiasi visiškai sava, visiškai savo vietoje: „Turime labai gerą aktorių komandą. Tikrai mes kaip kumštis scenoje, palaikome vienas kitą (ne atsitiktinai Palangos „Grubusis“ laikomas vienu stipriausių teatrų Lietuvoje – aut. pastaba).“

Scenoje savęs nelieka – tik personažas 

Kaip pavyksta įsikūnyti į personažą? Kur slypi toji aktorystės paslaptis?

 „Gavęs vaidmenį išeini iš savęs, iš savo vertybių, asmeninių charakterio savybių, pradedi gyventi kaip tas personažas, mąstyti kaip jis. Nieko negalvoji, nedarai taip, kaip pats darytum. Ir visą laiką nuo pat pirmojo teksto perskaitymo iki pasirodymo scenoje stengiesi kuo labiau pažinti personažą, kol „išlipi“ iš savęs ir pradedi veikti kaip jis. Gal todėl dažnai iš kolegų, atėjusių į spektaklį, sulaukiu nuostabos, kad scenoje esu visai kitokia, visai kitas žmogus, nei jie mane pažįsta.“

O iš vaidmens lengva išeiti?

 „Sugebu išeiti. Vyras dar nėra davęs pastabų“, – nusijuokia R. Valentienė. Beje, sutuoktinis irgi kartais patalkina teatre – yra buvęs ir sufleriu. 

Kame ta meilės teatrui priežastis? „Tai – puiki atsvara darbinei pedagoginei veiklai. Teatre – visiškai kitas pasaulis, čia nebeegzistuoja mokyklinės problemos, čia yra galimybė realizuoti save kitur. Tokiu būdu aš suderinu ir tiksliąją savo pusę, ir literatūrinę. Jei mokykloje mezgu ryšį su mokiniais, teatre – su žiūrovais. Ir tas ryšys pilnas magijos, jo neapsakysi žodžiais. Juk mes turime repeticijas 3 kartus per savaitė, iš karto po darbų. Neitum, jei tai šitaip stipriai netrauktų“, – kalba aktorė. 

Praėjusį šeštadienį palangiškiai ir miesto svečiai turėjo galimybę pamatyti R. Valentienę dar viename vaidmenyje – obsesinių kompulsinių sutrikimų turinčio personažo, kuris yra kamuojamas nekontroliuojamų įkyrių minčių ir / arba jam pasireiškia kompulsyvus, nesuvaldomas elgesys, kurį jis nuolat kartoja. Spektaklio „OKSutrikimai“ premjera vyko kovą, šį šeštadienį jis buvo pristatytas 9-tąjį kartą. Su šiuo spektakliu palangiškiai vyks ir į Prancūziją. Tai bus pirmoji Rasos kelionė su šiuo kolektyvu. 

Moteris pasakoja, kad šis spektaklis – komiškas žiūrovų akimis, bet jiems, aktoriams, kurti personažus buvę labai sunku: „Kiekvienas personažas turi savitus sutrikimus, reikėjo su jais susipažinti. Ieškojome informacijos internete, skaitėme, dalinomės tarpusavyje.“

Vietoj kryžiažodžių – matematikos uždaviniai 

Kad Rasa myli teatrą, jau aišku. O kaip matematika? Ar tai – tik darbas? „Tikrai ne, – paneigia pašnekovė. – Ir matematikai, ir teatrui atsiduodu visa širdimi. Ir laisvalaikiu vietoj kryžiažodžių sprendžiu uždavinius.“

Kame tas malonumas uždavinio sprendimo? „Atradimo džiaugsme, – šypsosi moteris. – Kai ir taip nepavyksta, ir kitaip nepavyksta, bet kai atrandi tą teisingąjį kelią ir išsprendi, iš džiaugsmo norisi ploti, šokti. Ir su gimnazijos kolegėmis pasidalijame įdomesniais, sudėtingesniais uždaviniais. O kalbant apie mokytojo darbą apskritai, nėra jokios kitos profesijos, kur gali pasireikšti visose srityse: ir mene, ir psichologijoje, ir kūryboje. Visko yra pedagogikoje – tereikia tik užsidegimo liepsnelės.“

Žurnalistė Ligita Sinušienė

Nuotrauka iš Rasos Valentienės „Facebook“

Palangos „Grubiojo“ teatro nuotrauka