Į Palangą atvykstantis Kazimieras Jakutis-Pagulbis: „Vis dažniau pagalvoju, koks sumautas stebuklas yra gyvenimas – jis taip greitai praeina“

„Mano tėvai niekada nekalbėjo apie meilę vienas kitam. Tačiau būtent iš jų paveldėjau supratimą, kad šeima yra didžiausia vertybė“, – sako dainų autorius ir atlikėjas Kazimieras Jakutis-Pagulbis. 

65-erių metų jubiliejų pažymėjęs kūrėjas nuo rudens iki pat metų pabaigos jau tradiciškai stos prieš klausytojus: koncertinis turas, naujas albumas, nauja istorija, kurią kūrėjas kviečia išgyventi kartu. 

Lapkričio 6 dieną (ketvirtadienį) atlikėjas kartu su grupe pasirodys Palangos kurhauze.

– Kazimierai, jūsų naujasis albumas vadinasi „Pasaulis perpus“. O kaip pats dalinate savo pasaulį dabar, kai ką tik pažymėjote 65-erių metų jubiliejų?

– Su metais ateina ramybė, susitaikymas. Mano gyvenimas ilgą laiką buvo nuolatinė kova: vis norėjosi kažką pralenkti, kažką pasivyti, pasitikrinti, ar teisingai pasirinkau šeimoje, darbe.

Sulaukus 65-erių prisiminimai man tapo ne našta, o dovana. Jie šildo, gaivina, drąsina, jie aidi kaip tolimos bažnyčios varpas, kviečiantis į mišias. Ir aš einu. Skubu nepavėluoti.

– Užsiminėte apie šeimą. Tai – viena iš svarbiausių jūsų vertybių?

– Be abejo. Kitais metais su žmona Birute minėsime 45-erių metų santuokos sukaktį. Galite mane vadinti laimingu žmogumi – sakyti, kad pasisekė. Bet tam, kad suprasčiau, kas yra meilė, reikėjo laiko.

Manau, kad požiūrį į šeimą, kaip vertybę, paveldėjau iš tėvų, kurie kartu nugyveno ilgą gyvenimą. Iš tėvų mes gauname labai daug. Nebūtinai žodžiais, gal net atvirkščiai – ne žodžiais. Mokomės iš to, kaip jie elgiasi.

– Esate keturių sūnų tėvas, o jūsų vaikai irgi sukūrę darnias šeimas. Tikėtina – sekdami jūsų su žmona pavyzdžiu.

– Pats apie tai irgi pagalvoju. Taip, visi keturi sūnus sukūrę gražias šeimas, augina vaikus – vieni po tris, jaunėlis – vieną. Bet dar jaunas, pasitaisys. Juokauju, kad man reikia būtinai vienuolikos anūkų, nes dešimt anūkų turėjo mano tėvas. Norėčiau bent vienu daugiau.

– Viena iš jūsų dainų – „Siena“ – kalba apie tai, kad dramatizuojame ne tai, ką reikia. Ką turite mintyse?

– Kad dažnai sutirštiname spalvas, puolame į neviltį, liūdime. Skauda pilvą – jau liga, kažkas pažiūrėjo ne taip – vadinasi, mūsų nemėgsta, o jei per piktai – jau priešiškas. Bet ar tikrai? Gal tik taip pasirodė? Mes linkę per jausmus paversti gyvenimą drama, nors realybėje dažnai „paveikslas nė nepajudėjo“ – viskas tebėra savo vietoje. 

„Siena“ gimė iš šio suvokimo. Dainą sukūriau pagal poeto Juozo Strielkūno žodžius. Jis man ypatingas – vienintelis Lietuvos poetas, kurio visos eilės mane paliečia taip, kad galiu jas paversti dainomis.

– Tačiau greta mažų mūsų gyvenimo dramų yra didelės. Viena iš tokių, kuria gyvename, karas Ukrainoje.

– Kartą vienoje knygoje perskaičiau paprastą, gal net banalią mintį: mano danties skausmas man yra daug svarbesnis už tūkstančių žmonių žūtį Afrikoje. Ir iš tiesų taip yra – kol nelaimė yra toli, mes ją priimame paviršutiniškai.

Kalbant apie Ukrainą, šios šalies patiriamus karo žiaurumus priimame kitaip, jausdami, kad jie ne taip toli nuo mūsų, kad rusas gali ateiti ir į mūsų namus. Tuomet baimė tampa asmenine. Būtent todėl mano įkurta įmonė „Lonas“ yra nuolatinis Ukrainos rėmėjas.

– Ką norėtumėte pasakyti klausytojui, kuris ateis į jūsų koncertus?

– Man visada svarbu kalbėtis su žmonėmis, todėl ir koncertuose, tarp dainų, būna daug mažų pokalbių. Bus jų ir šį kartą, nes kiekvienai dainai parašiau istoriją. Beje, jas, o taip pat mano pasvarstymus, klausytojai galės perskaityti ir vinilo plokštelėje. Tai pirmasis mano albumas vinile – norėjau, kad jis būtų ypatingas. Pastebiu, kad viskas, kas sena, šiandien sugrįžta: vis daugiau žmonių muzikos klausosi per patefonus.

Norėčiau, kad žiūrovai iš koncertų parsineštų emociją – man tai svarbiausia. Kad žodis, melodija, net žvilgsnis liktų jų viduje ilgiau, nei skamba pati daina. Nuoširdžiai kviečiu – susitikime.

Scenoje nebūsiu vienas: su manimi gros puikūs muzikantai – pritariančioji vokalistė Vaida Jakutienė, Gediminas Legas (ritmas) ir Aurimas Driukas (gitara, klavišiniai).

Koncertinis turas tradiciškai prasidės spalio mėnesį Pagulbio kaime – ten, kur patirta tiek daug pirmųjų kartų – ir baigsis antrąją Kalėdų dieną Anykščiuose. Man svarbu išlaikyti tęstinumą, tradicijas. Tai – irgi vertybės, kuriomis gyvenu.