Į Palangos žemę sugrįžta Liudas Vaineikis

2025 m. vasarą į Palangos žemę sugrįžta Lietuvos kultūros veikėjas, knygnešys, daktaras Liudas Vaineikis (1869–1938). Jo urna beveik devynias dešimtis metų saugota Kaune, Anatomijos muziejuje. L. Vaineikio laidotuvės planuojamos rugpjūčio 8 dieną Palangos civilinėse kapinėse Vaineikių šeimos kapavietėje.

Palangoje apstu šio Lietuvos šviesuolio, varpininko, knygnešio, o palangiškiams pirmiausia – Palangos daktaro – atminimo ženklų. Jo vardu pavadintoje gatvėje kurorte galima pasivaikščioti šiek tiek daugiau negu šimtmetį – nuo 1924 m. Tuosyk gatvės vardynomis per spektaklio „Amerika pirtyje“ 25-tąsias jubiliejines metines, palangiškiai atsidėkojo lietuvių tautinio atgimimo žadintojui, varpininkui, knygnešiui, pirmojo Lietuvos dabartinėje teritorijoje viešo lietuviško mėgėjų teatro spektaklio vienam iš organizatorių už svarius darbus dėl lietuviškos spaudos laisvės, našų indėlį į Lietuvos kultūros istoriją.

Sodrios L. Vaineikio biografijos turtinga dalis tenka ir Palangai. 1897–1900 m. gyvendamas kurorte, vertėsi gydytojo praktika, dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime: priklausė lietuvių draugijoms, surinko ir užrašė daug tautosakos, organizavo slaptus ratelius, drauge su kitais lietuvių inteligentais organizavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, parengė Paryžiuje pasaulinės parodos lietuviškąjį skyrių. Pasirašydamas slapyvardžiais Svirplys, S-lys, S-plys, Sv., L. V., Palangoje rengdavo straipsnius draudžiamosios lietuviškos spaudos leidiniams „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Apšvieta“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Varpas“, rėmė uždraustų knygų gabenimą ir platinimą. 1900 m. per kratą Vaineikių sodyboje rasti du L. Vaineikio parengti straipsniai „Ūkininkui“, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio laiškai. To užteko užvesti bylai, įkalinti Mintaujos ir Liepojos kalėjimuose. Nuteistas už caro santvarkai priešiškos literatūros platinimą, 5 metams ištremtas į Jakutiją. Panaikinus spaudos draudimą, 1904 m. nuo likusios bausmės atleistas. 1905 m., gyvendamas Tilžėje, įsijungė į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą, populiarino ateizmo filosofiją. Tiesa, ateizmas XIX a. pab. – XX a. pr. buvo gana dažnas tarp lietuvių inteligentų, suprantamas ne kaip Dievo neigimas, bet kaip išsilavinimo, mokslo teigimas, apšvietos epochos idėjų, taigi, Cogito Ergo Sum, Europoje atgarsis. Tarp lietuvių inteligentų ateistas dažnai reiškė, kad nesi abejingas politikai. Neabejingumas biografiją praturtina įvairiomis spalvomis. 1921 m. kartu su šeima grįžęs į Palangą, L. Vaineikis kurorto vidurinėje mokykloje dirbo mokytoju. 1928 m. dėl politinių priežasčių priverstas persikelti į Alsėdžius, nors jam ką tik už kultūrinę ir visuomeninę veiklą buvo paskirta visuomenės veikėjo pensija ir įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas. Vėliau leista grįžti į Palangą, buvo paskirtas kurorto gydytoju. 1933 m. išrinktas Palangos burmistro pavaduotoju, tačiau Kretingos apskrities viršininkas jo nepatvirtino.

Dėl širdies ligos, paskutines gyvenimo dienas, L. Vaineikis leido J. Basanavičiaus vardo karo ligoninėje Kaune. Ligonį lankė LR Prezidentas Antanas Smetona, aušrininkas, Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas, geras Vaineikių šeimos bičiulis generolas Vladas Nagius-Nagevičius, daugelis kitų visuomenės veikėjų. 1938 m. sausio 17 d. nutrūkus gyvybės gijai, Karo muziejus ir kitos įstaigos Kaune iškėlė gedulo vėliavas. Laidotuvių iškilmėmis rūpinosi gydytojų ir studentų Fraternitas Lituanica koorporacijos. Nepaisydama spiginančio šalčio, prie ligoninės rinkosi minia žmonių. Karo invalidų orkestrui grojant gedulingą Bethoveno maršą, pasirodė trispalve vėliava apdengtas karstas. Dalyvaujant šeimai, giminėms, draugams, didelei žmonių miniai, Kauno rinktinės garbės kuopai, studentų organizacijoms, jis atlydėtas į Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto krematoriumą. Paskutinį atsisveikinimo žodį tarė Vyriausybės vardu Teisingumo ministras Stasys Šilingas. Prisiminimais dalijosi artimi L. Vaineikio bičiuliai, bendradarbiai: Mažosios Lietuvos patriarchas, aušrininkas Martynas Jankus, teisininkas prof. Augustinas Janulaitis, dalyvavęs 1899 m. spektaklio „Amerika pirtyje“ pastatyme Palangoje, trečiasis LR Prezidentas dr. K. Grinius ir kiti. Šaulių garbės kuopa pagerbė velionį salve. Išpildant paskutinę valią, L. Vaineikio kūnas sudegintas. Artimo šeimos bičiulio, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjo generolo V. Nagiaus-Nagevičiaus dėka, urna įmūryta Karo muziejuje.. 1939 m. prie Karo muziejaus sumanyta padidinti jau esantį Tautos Panteoną, įrengiant knygnešių sodelį. 1940 m. granito plokštėje aukso raidėmis įrašyta 100 labiausiai knygnešystei nusipelniusių pavardės, tarp jų, ir L. Vaineikio.

Apie žymaus lietuvio kultūros veikėjo mirtį pranešė daugelis: nuo oficialiojo valstybinio laikraščio „Lietuvos Aidas“, kuris įvardijo jį didžiuoju Lietuvos knygnešiu, iki Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“, apibendrinusio jo gyvenimo kelią: „Tai buvo tikras senosios kartos idealistas, dirbęs lietuvių tautos gerovei entuziazmo pilna krūtine. [...] Palangoje, palaikė glaudžius santykius su dauguma ano meto žymesniųjų Lietuvos veikėjų. [...] Dr. Vaineikis buvo susitaręs su vienu Prūsijos pašto kurjeriu, kuris tą literatūrą jam pristatydavo iš Mažosios Lietuvos. [...] Kurį laiką, kai daug lietuvių inteligentų rusų žandarai susodino į kalėjimus, dr. Liudas Vaineikis buvo varpininkų komitete, kuris rūpinosi „Varpo“ ir „Ūkininko“  leidimo reikalais. Be to, jis yra išvertęs keletą knygų į lietuvių kalbą.“.

Vaikų laikraštyje „Vyturys“ itin ryškus Palangos daktaro, švietėjo portretas: „Prieš keturias dešimtis metų, baigęs gydytojo mokslus, jis tyčia apsigyveno Lietuvoje, pajūry, prie Birutės kalno Palangoje. Čia jis per visus tuos metus gydė žvejus. Ne vien gydė. Jis juos mokė, globojo, užtardavo, nes anais laikais, kai rusai mūsų kraštą valdė ir niekam neleido nei mokytis, nei skaityti rašyti lietuviškai, lietuviai kitur pagalbos nerasdavo, kaip tik pas saviškius mokytus žmones. O jų buvo labai maža. Žvejai savo daktarą mylėjo. Jie mielai padėdavo jam iš Vokietijos slaptai gabenti lietuviškas knygas. Iš Palangos žvejai tas knygas ir laikraščius po visą Lietuvą išvežiodavo kartu su žuvimis. Rusams nei į galvą neateidavo į jų vežimus dirstelėti. Tokiu būdu Vaineikis padėjo lietuviams šviestis. Bet jis ir pats rašė knygas, padėjo laikraščius leisti, rėmė tautos švietėjus. Kartą pas jį rusai surado kelis Vinco Kudirkos laiškus. Už tai jį suėmė ir kaip didžiausią nusikaltėlį, dvejus metus išlaikė kalėjime. O kai kitą kartą suėmė, išvarė į Sibirą [...]. Vaineikis visas nuoskaudas kantriai iškentė, vėl sugrįžo į Palangą ir vėl gydė, dirbo, žvejų reikalais rūpinosi. Visiems jis buvo geras, malonus žmogus. [...] Jis džiaugėsi, kad mums jau nėra ko bijoti ir saugotis. Laisvi augdami, mes drąsiai šnekame, dainuojame gimtąja kalba, mokomės savo mokyklose ir be vargo galime gauti lietuviškų knygų, kiek tik norime. Jis džiaugėsi ir laukė, kokie mes būsime, kai užaugsime.“

Užaugo ir daugiau negu šimtmetį Palangoje skaičiuoja 1924 m. rugpjūtį trijų Jonų (J. Basanavičiaus, J. Jablonskio ir J. Šliūpo) garbei per spektaklio „Amerika pirtyje“ jubiliejines metines Vaineikių sodyboje pasodintas ąžuolas. Ąžuolų Lietuvoje nėra daug, dažnai jie ypatingi. Ypatingas ir šis, skirtas pagerbti trijų Lietuvos patriarchų veiklą ir indėlį į Lietuvos valstybingumo, kultūros istoriją. Ąžuolo paunksmėje šiandien gaivią vėsą atrasti gali bet kuris praeivis, žingsniuojantis pėsčiųjų taku Vytauto gatve. Ąžuolas auga Vytauto Vaineikio gatvių pėsčiųjų tako sankryžoje. 

Vaineikių namas, kuriame viešėjo ir ilsėjosi daug iškilių Lietuvos kultūros asmenybių, ilgai palangiškiams buvo svarbus kaip kultūros židinio atminimo vieta. Tikėtasi jame įrengti Palangos istorijos muziejų, tačiau išsaugoti, deja, nepavyko, 1974 m., jis nugriautas. Perkabinta ir 1969 m. per spektaklio „Amerika pirtyje“ jubiliejines metines iškilmingai pakabinta memorialinė lenta. Šiandien šalia istorinės sodybos, Vytauto gatvėje, yra dailus skverelis, kuriame nuo 1989 m. stūkso L. Vaineikio biustas, sukurtas žymaus lietuvių skulptoriaus J. Jagėlos.

Atminimo ženklu liks ir 2024 m. į Palangą iš Kauno parvežta istorinė urna, beveik devynias dešimtis metų saugojusi L. Vaineikio pelenus ir perduota Palangos kurorto muziejui.

Dainora Kaniavienė,

Palangos viešoji biblioteka