Irena Valužė: „Įgyvendinau seniai puoselėtą mintį – apsilankyti bočių žemėje ir surasti jų kapavietes“

Palangos tiltas, 2021-07-11
Peržiūrėta
1508
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Irena Valužė: „Įgyvendinau seniai puoselėtą mintį – apsilankyti bočių žemėje ir surasti jų kapavietes“

Vieni vasarą  užuodžia, kiti pajunta ar pamato, o dar kiti – įgyvendinę savo  svajones, tampa išties laimingais žmonėmis.  Prabėgus pusšimčiui metų, šiandien aš įgyvendinau seniai puoselėtą mintį ir didžiulį norą apsilankyti bočių žemėje ir surasti jų kapavietes. 

Štai kur tikroji Lietuva

Mano kelionė truko tik porą dienų, o joje patirtas džiaugsmas  pranoko visus lūkesčius. Todėl šiandien aš galiu drąsiai teigti: jei norite  atsigauti po mus visus  paėdusios pandemijos (ir ne tik jos), važiuokite į Žemaitiją.

 Važiuodami jos keliais ir keleliais pamatysite ir pajusite mažų miestelių (bažnytkaimių) ir prie jų prigludusių kaimų unikalų grožį. 

Naujos ir visai sukežusios trobos, lyg karoliais išsibarsčiusios po margaspalviais žiedais nusagstytas pievas, pasakoja apie tikrąją Lietuvą – be barnių, be rietenų, be pykčio ir pavydo vienas kitam, o su didžiule pagarba žmogui, gamtai, religijai, žemaičių tarmei ir liaudies kūrybai. Šis vasaros spalvomis išmargintas grožis man priminė įžymiųjų  impresionistų (vaizduojamojo meno) nutapytas drobes, kuriomis pasaulinio garso muziejų salėse žavisi ir dar ilgai žavėsis ne viena žmonių karta.

Ylakiai – nuoširdumo oazė

Mano vyro bočių žemėje lankiausi  labai seniai, tada, kai kartu su savo anyta važiavome tvarkyti žemės nuosavybės dokumentų. Mano anytai, Adelei Apulskytei, tėvai paliko 2,5 ha žemės. Žemę buvo galima persikelti arčiau gyvenamosios vietos, tačiau moteris jas paliko pusbrolio vaikams, kad šie prižiūrėtų jos tėvų kapus iki gyvenimo pabaigos. Kai laidojo  anytos motiną, mano vyrui  buvo tik šešeri metai, tad  mažo vaiko atmintyje galėjo išlikti labai nedaug .  

Todėl pagalbos  visų pirma kreipėmės  į Ylakių seniūniją.

Malonios seniūnijos darbuotojos, linksmos ir mielos žemaitės, davusios kapinių prižiūrėtojos telefoną ir pažadėjusios mums padėti surandant žemės paveldėtojus, nuteikė gana optimistiškai.   

Ylakių kapinės- unikalios savo koplytstulpiais, liaudies menininkų iš medžio išdrožtais rūpintojėliais, varpine (mini bažnytėle) kapinių teritorijoje ir išskirtinio nuoširdumo žmonėmis. Gėlių parduotuvės savininkė ponia Alina pasišovė parodyti mums bendrapavardžių kapus (ji čia žinanti beveik visus), o kapinių prižiūrėtoja, turinti tokį gražų Preksedos vardą, pažadėjo tuoj pat atlėkti, kai tik „apsidirbs“  namuose ir mums pagelbės.

Kapavietę surado mano vyras. Praskleidęs  užaugusio klevo šakas, ant nuo laiko dulkių apnešto postamento jis surado savo bočius, Juozapą ir Veroniką, kurių amžino poilsio vietą jau daug metų globojo nebent tas pats medis. Sumaišties  jausmas dėl visiškai apleisto kapo ir džiaugsmo jausmas jį suradus nugalėjo. Ant kapo palikome ne tik gėles ir  degančias  žvakes.

Senoliams palikome pažadą, jog mes dar čia būtinai sugrįšime.

Auksas  ir pelenuose auksas

Nuoširdaus veido savininkės Preksedos paklausiau: „Kaip jūs čia visi tokie draugiški esate?“

„Dirbu tik penki metai. Būna, reikia žmogų laidoti per išeigines dienas, o jo dokumentai nesutvarkyti, bet mes staigiai susibėgam ir sutvarkom, visada stengiamės vienas kitam padėti,“ – sakė ji.

Viduryje miestelio – įspūdinga Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Ją ruošiamasi restauruoti. Tačiau mes džiaugėmės pamatę būtent autentišką bažnyčios vaizdą. Jis mums buvo  tarsi  prisilietimas prie artimųjų. Šioje bažnyčioje senoliai meldėsi, tuokėsi, krikštijo savo vaikus ir buvo palydėti į paskutinę kelionę. Šioje bažnyčioje buvo pakrikštyta mano anyta, mano vyro motina.

 Žiūrėdama į nuostabaus grožio Marijos altorių, troškau vieno vienintelio: palaimos sau ir savo vaikams. Labai norėtųsi, jog vaikai nepamirštų savo šaknų.

 Giminės šaknys – auksas, kuris ir pelenuose nenustoja žibėjęs. Jo šviesoje  mažiau blaškymosi , o daugiau pasitikėjimo ir ramybės einant savo gyvenimo  keliu. Akivaizdu, besivaikydami naudos, kiek daug nereikalingos energijos išliejame. Realybėje  juk viskas  žymiai paprasčiau.

 Mūsų visų gyvenimas sutelpa į nedidelę saują prisiminimų, nesuvaidinto nuoširdumo vienas kitam, kasdieninio darbo ir laiko, skirto sau pačiam.

„Darote šventus darbus“

Antra mūsų kelionė –  Žemaitijos didmiestis, Plungė.  Gerai žinojau, jog mano tėvo artimųjų nė vieno  jau seniai nebėra, todėl kapavietę  surasti bus sunku. Plungės duomenų bazėje  nieko neradome.  Karštą vasaros dieną ieškant kapo, pasiklioviau tik nuojauta ir išlikusiu vaizdiniu –  kapas turėtų būti  ant aukšto kalno šalia tvoros.

 Ilgai netrukus, lyg kas būtų  pasakęs atsisukti, „pamačiau“ visą  tėvo giminę, palaidotus vienoje kapavietėje. Nežinau kodėl, bet tuo momentu nuoširdžiai pravirkau.  Man labai reikėjo juos surasti tėvo giminės šaknis. Jose – mano stiprybė.

Džiugu, mano mylimos babos Ievos kapas visada bus prižiūrėtas. Pašnekinę šių  kapinių prižiūrėtoją supratome, jog pagrindinis moters darbas – tvarkyti nelankomas kapavietes. Anot jos, labai daug tokių (ir didelių, ir visai mažyčių) čia esama.

Kai atvažiuodavome pas babą, (šeimoje buvome keturiese) ji mus visus meiliai nužvelgdavo ir ramiai pasakydavo: esiu boulių pakasti. Tai reiškė, jog netrukus ant stalo jos mažame kambarėlyje kvepės bulviniai blynai, kuriuos kirsime pasimirkę į kaimišką grietinę ir  miško uogų uogienę. Baba gaudavo tik našlės pensiją – devynis rublius,  tačiau pinigų trūkumu niekada nesiskundė. Visas žemiškas gėrybes susirinkdavo iš gamtos.  

Apsilankymo Plungėje dieną man kirbėjo mintis  dar kartą nuvykti prie babos namų, nors gerai žinojau,  juose jau seniai gyvena svetimi žmonės. Mano abejonės pasitvirtino. Namas, einantis iš rankų į rankas nebetenka savo autentiškumo, kad ir kaip norėtumei tu jį savo vaizduotėje atgaminti.  Juk  apleistas šulinys taip pat praranda savo tiesioginę paskirtį  – gaminti skanų  vandenį.

Nuotaika pagerėjo apsilankius  Plungės Šv. Jono Krikštytojo  bažnyčioje. Ji mus pasitiko tarsi  nuotaka. Baltais kaspinais ir gėlėmis išdabintame bažnyčios viduje buvo laukiama vestuvininkų. Uždegę žvakes, nutarėme užsakyti  Šv. Mišias už Valužių giminę. 

Išeinant iš  Zakristijos, mus užkalbino į bažnyčią atėjęs kunigas. Kunigui parūpo sužinoti kas ir iš kur  tokie esame. Su didžiuliu užsidegimu papasakojome apie savo kelionę, jos tikslus ir rezultatą. Atydžiai išklausęs mus, kunigas  paspaudė mums ranką ir pasakė: „Darote šventus darbus“. Pasijutome gavę  tarsi palaiminimą iš dvasininko rankų. 

Gera grįžti namo

Važiuodami į Palangą, gimtuosius savo namus, dar kartą prisiminėme Ylakius, juose gyvenusius Juozapą ir Veroniką iš Stripinių kaimo, stambius ūkininkus, turėjusius gražią sodybą, daug dirbamos žemės, išmokiusius ir  į gyvenimą išleidusius keturis savo vaikus. Anot mano vyro, „kai atvažiuodavome pas babą, kiekvienam anūkui  baba iškepdavo po nedidelį viščiuką“. 

Nebėra sodybos, ir žemės seniai melioruotos, pasiliko  atmintis. Ji – visagalė.

Kelionė nebūtų kelione, jei joje nebūtų   staigmenų. Dar niekada pakelėje nebuvau mačiusi  tiek daug gandralizdžių, o  važiuojant link Lenkimų kaimo – iškabą su pavadinimu – „Gandrų giria“, kiek tolėliau – miško ir nedidelio vandens telkinio apsuptyje – poilsio vietą ne tik turistams, bet ir miestelio bendruomenei , originaliai įrengtą vasaros estradą.

Prie Lenkimų Lietuvoje įrengtos dvi privačios vėjo jėgainės. Mudu su vyru sustojome pakeliui į namus esančioje Lazdininkų vėjo jėgainėje. Informaciniame stende perskaitėme, jog norintiems apžiūrėti vėjo jėgainę , raktą galima pasiimti pas šalia malūno gyvenančią moterį. Buvome ištroškę, tad visų pirma paprašėme malonios ponios atsigerti iš jos kieme esančio šulinio. Ji mielai mums leido tai padaryti pridūrusi, jog šis namas anksčiau priklausė Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos tėvui.

 „Mažai kada beatvažiuoja, senas jau,92- metų. Malūnas jam priklauso,“ – didžiuodamasi , kad jai patikėti raktai nuo malūno, kalbėjo senolė.

 Apžiūrėję išties įspūdingą vėjo jėgainės konstrukciją pasidžiaugėme, jog šulinio vanduo buvo iš tiesų labai gardus. Įsipylę į gertuvę „prezidentinio“ vandens, dar  ir  namo parsivešime. 

Grįžtant žvelgdami į geltonus rapsais apsodintus laukus, kiekvienas buvome paskendę savo mintyse. Nebesinorėjo kalbėtis, norėjosi tik pasisveikinti su  vasara, kuri atnešė visą glėbį spalvų, garsų, aromato ir supratimo: gyvenimas  gražus, gyventi verta.

Irena Valužė

https://irenavaluze.wordpress.com/

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Padėkime surasti!

2022 10 05 | Rubrika: Miestas


Vieni vasarą  užuodžia, kiti pajunta ar pamato, o dar kiti – įgyvendinę savo  svajones, tampa išties laimingais žmonėmis.  Prabėgus pusšimčiui metų, šiandien aš įgyvendinau seniai puoselėtą mintį ir didžiulį norą apsilankyti bočių žemėje ir surasti jų kapavietes. 


Spalio 13-14 dienomis, Palangos kultūros ir jaunimo centro „Jūros šaulių“ choras, kartu su Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) aktyviausiais palangiškiais lankėsi paslaptingoje jotvingių ir prūsų žemėje. Tai dabartinės Lenkijos Respublikos miestai Augustavas (Augustow) ir Punskas. Abu šie miestai tiek etniniu, tiek politiniu požiūriu tampriai susieti...


Lietuvoje, ir Palangoje, – seniai regėta kaitra. Paplūdimyje poilsiautojai vietas „rezervuoja“ nuo ankstyvo ryto, kitaip, atėjus popiet, pakliūsi į „silkių statinę“. J. Basanavičiaus gatvėje nėra vietos ir kojai einant ištiesti patogiai.


Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Palangoje nenuobodžiaus nė vienas – didžiausias šalies kurortas šią visai šaliai svarbią dieną kviečia švęsti linksmai ir originaliai bei dovanoja reginius ne tik žemėje, bet ir jūroje bei ore.


Palangos Birutės parkas pirmąjį rudens šeštadienį vėl visus pakvietė pasivaikščioti vienoje iš gražiausių kurorto vietų bei susipažinti su dar viena, jau dvyliktąja, iki šiol nepasakota su Palanga susijusia istorija. Tiesa, šventę kiek sugadino vis nesiliovęs pliaupti lietus, tačiau didžiausi parko gerbėjai jo nepabūgo ir skėčiais nešini...


Policija prašo pagalbos surasti nepilnametę

„Palangos tilto“, Palangos PK inf., 2015 09 15 | Rubrika: Miestas

Policija prašo pagalbos surasti nepilnametę. Praėjusį šeštadienį,  rugsėjo 12 d., apie 14.30 val., nepilnametė Dangira Miežinskaitė, 15 metų,  išėjo iš namų, esančių   Palangoje, ir iki šiol negrįžo.


Į kovą su nelegaliais nameliais žadantys kilti mero Šarūno Vaitkaus nurodymu ir Šventosios seniūnijos bendruomenės iniciatyva sukurtos darbo grupės mediniams poilsio nameliams Šventojoje suskaičiuoti bei aiškintis, kurie iš jų stovi neteisėtai, nariai turėtų sukrusti: prasidėjus pavasariui šiame kurortiniame miestelyje atbunda ne tik gamta. Atkuto...


Šią savaitę Lietuvos vyriausybė prisistatė ir pristatė savo pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai programą europarlamento komitetuose akylai stebint ir klausant dešimtims europarlamentarų, žurnalistų, nevyriausybinių organizacijų atstovų. Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas davė išskirtinį interviu „Palangos tilto“ redaktoriui.


Palangoje, ant jūros kranto, esančioje stovyklavietėje, kurioje turėtų ilsėtis ir pramogauti vaikai, trečią vasarą šeimininkauja Seimo nario mandato netekęs Linas Karalius su savo artimaisiais. Daugiau nei dešimt metų Palangoje, Užkanavės gatvėje, veikusioje Kunigiškių vaikų stovykloje mažųjų poilsiautojų nebėra jau seniai. Iki 2008 metų čia vasarodavo fondo „Klotilda” ir kunigo Romualdo...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius