Kada atskrenda gandrai?
Nors šis klausimas man visiškai neaktualus, ėmiau svarstyti, kodėl po žiemos į gatves pasipila tiek daug moterų, „prarijusių arbūzus“ (gražus ir šmaikštus nėščiosios apibūdinimas), arba tiek daug tų, kurios stumia ratuotus savo mažųjų „namelius“.
Gražu pažiūrėti, kai svajingai žingsniuodamos mamos savo atžalėles pratina prie vaiskaus pavasariško dangaus, jodo prisotinto jūros oro, elegantiškai po žiemos miego bundančios Palangos. Ir pavasarį tokių mamyčių stebuklingai daug. Kitu metų laiku jos tarsi dingsta, įsimaišiusios spalvingoje visos Lietuvos minioje, arba tiesiog prapuola iš kurorto centro, idant netraumuotų savo vaikų vaizdais, garsais, triukšmu, sąmyšiu ir visuotine spekuliacija „pirk čebureką“, „nuomokis kambarį šalia jūros – 3-5 kilometrai iki paplūdimio“, „kiniškas „fuflo“ už ypatingą kainą – tiesiai iš Europos Sąjungos“ ir panašiais vaiko sąmonę sutrikdančiais veiksniais.
Tos mamos dabar besimėgaudamos vaikštinėja kol kas ramiomis ir šviesiomis gatvėmis, ridinėjasi saulėje ant suoliukų viešosiose erdvėse, susitikusios plepa apie naujus sauskelnių patobulinimus ir košytes iš genetiškai nemodifikuotų produktų. Lyg užderėtu neblogu derliumi besigėrėdamos jos kalbasi, kiek „mes paaugom“, „kuo sirgom ir nesirgom“. Man tai atrodo gražu ir miela. Ir net nepurkštausiu apie tas, kurios, stumdamos smailianosį „turbo“ vežimėlį lietais ratais, pučia sodrų cigaretės dūmą ir užsiplepėjusios apie savo, o ne „mūsų“ dalykus su gatvėje sutiktais pažįstamais, nekreipia dėmesio į mažojo čiauškučio nepatenkintą murmesį. Gražu, miela ir tiek.
Kol kas visoms šioms mamoms ramu – jos spėjo į laikmečio/sunkmečio/„beprotmečio“ traukinį, nurūkstantį kol kas dar asfaltuotais Lietuvos keliais. Mat mamų kol kas netrikdo mintys, kad kas trečias sutiktas gatvėje – bedarbis, kad kas ketvirtam trūksta pinigėlių net elementariam pragyvenimui, kad daugelį kamuoja nežinia dėl rytojaus. Dabar visos jų mintys – prasikalusiame dantuke, pirmajame žodyje, vaiko šypsnyje. Kol kas joms ramu – porą metų garantuotos pajamos, kad vaikutis augtų ir „žydėtų“ vardan tos Lietuvos bei mamos ir tėčio. Jas guodžia viltis, jog per tuos porą metų viskas susitvarkys ir nebebus taip baisu žengti į darbo liaudies bulvarą, mat jame vėl sužydės optimizmo daigai ir karuselė pamažu, žingsnis po žingsnio, įsisuks.
Juk dabar apie „mamystes“ ir „mamyčiavimus“ pagalvoti ryžtasi ne kiekviena moteris – valdžia grūmoja kaulėtu pirštu, kad lygiuosis į septynmyliais batais toli (visomis prasmėmis) nuo mūsų nurisnojusias kitas Europos valstybes: nurėš motinystės džiaugsmus, palikdama vos kelias savaites pasidžiaugti kūdikio krykštavimu, negalvojant, kaip jį pamaitinti. Po tų kelių savaičių mama keliaus į darbą, nes išsiversti su vieno iš tėvų alga trims taps neįmanoma, o kūdikis augs „ant svetimų rankų“. Ir duok, Dieve, kad po tokių švaistymosi aštriomis žirklėmis jų išvis beliktų... „Ant svetimų rankų“ užaugęs vaikas, patirtis rodo, praras galimybę socialinius įgūdžius perimti iš tėvų, trūks artimo ryšio, ir jam kiek paaugus, pasipils socialinės problemos, sunkūs vaiko auklėjimo klausimai. Tada tie patys didžiavyriai iš valdžios vėl kinkuos galvomis, spręsdami, ką daryti, kad pasaulyje nebūtume (nors ir dabar esame) itin kriminogenine tauta. Per skaudžiai užsimota – trypti ir taip nestabilią lietuvišką šeimą, gilinti socialines žaizdas, vaikus atimant iš mamų, mamas – iš vaikų. O juk bet kuris psichologas pasakys, kad vaikystė – viso žmogaus pamato esmė. Kokį išliesi pamatą, tokią tautą ir turėsi.
Neslėpsiu – neįsivaizduoju, kada dėl ateities drebantys mano draugai ir pažįstami ryšis kurti tradicinę šeimą ir auginti vaikus. Daugelis tenkinasi nepaaiškinamos „kokybės“ ryšiais, ir net metams stryktelėjus per trisdešimtmetį, nei vienas negalvoja apie šeimą, vaikus. Kol valdžia drebins jautriausias visuomenės, socialinio gyvenimo sritis, kol neleis galvoti apie stabilumą netgi kuriant šeimą, vienintelį ramybės uostą neramiame gyvenime, mūsų demografinė rodyklė ne tik sustos, bet ir staigiu greičiu nusiris žemyn. Kosminiu greičiu didės uždarų, vienišų ir atitolusių žmonių gretos. Juk sakoma, kad gerokai lengviau viską sunaikinti nei sukurti... Kol Europa (ta pati, į kurią lygiuojamės) aikčioja, jog šeimose, geriausiu atveju, auga po vieną vaiką, sumažėjo oficialių santuokų, santuokoje gimstančių vaikų skaičius ir išsikerojo abortų „rinka“, mes naikiname net tai, ką turime – norą gausinti lietuvių tautą, kurti tradicinę šeimą. Kai bijai dėl savo paties rytojaus, to nelinkėsi ir savo vaikui, šitai sakau iš savo, jauno žmogaus požiūrio taško, iš galbūt kada nors – būsimos mamos taško.
Tad kol kas belieka džiaugtis, kad „užderėjo“ bent „ikikrizinių“ lietuvaičių būrys. Gražių, galbūt stipresnių gyvenimo negandoms, su tvirtesniu tikrųjų vertybių pamatu. Tegul jie auga sveiki, nuovokūs, stiprūs. O mamos – tebūnie laimingos.
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Ar verta tapti PVM mokėtoju? Ekspertė atsakė, kada tai naudinga, kada – nuostolinga
2024 10 21 | Rubrika: Miestas
Tiek steigiant naują įmonę, tiek ją įkūrus ir puoselėjant verslą nuolat kyla aibė klausimų ir neaiškumų. Įmonių tarpe itin dažnai pasitaiko abejonė, ar verta tapti PVM mokėtoja.
Irena Valužė: vakarinė injekcija su savo sąžine arba gerai, kai kas dar nors pašaukia
2023 02 01 | Rubrika: Miestas
Baltas popieriaus lapas, kaip diena, kuri atėjo ir praėjo.
Palangos „valstiečio“ Dariaus Kubiliaus „išgamos“ atsirūgo: siūloma Tarybai svarstyti klausimą dėl jo atšaukimo iš Etikos komisijos pirmininko pareigų
Linas JEGELEVIČIUS, 2021 07 20 | Rubrika: Miestas
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nesiėmė svarstyti Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pareiškimo dėl Palangos miesto Tarybos nario ir Tarybos Etikos komisijos pirmininko Dariaus Kubiliaus spjaudimosi purvu viešoje erdvėje. ivaldybių Tarybų Etikos komisijos. VTEK paaiškino, kad tokio politikų elgesio netiria – tai daro savivaldybių Tarybų Etikos...
Valdas Pakusas, Palangos miesto botanikos parko direktorius: „O kas gali užtikrinti, kad ir dabar kur nors parke nėra išbarstyti kieno nors pelenai?“
Linas JEGELEVIČIUS, 2021 03 17 | Rubrika: Miestas
Palangos miesto savivaldybė purtosi minties leisti jūroje ar Botanikos parke barstyti mirusio žmogaus kremuotų palaikų pelenus, tačiau Valdas Pakusas sakė „Palangos tiltui“: „„O kas gali užtikrinti, kad ir dabar kur nors parke nėra išbarstyti kieno nors pelenai?“ Skaitykite visą straipsnį penktadienį „Palangos tilte“.
Kvėpavimo sutrikimai kamuoja tiek vaikus, tiek suaugusius
Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013 02 28 | Rubrika: Sveikata
Be maisto žmogus išgyventų savaites, be vandens – keletą dienų, tačiau be oro galėtume išbūti tik keletą minučių. Kvėpavimo sutrikimai, kamuojantys tiek vaikus, tiek suaugusius, turi įtakos tiek fizinei, tiek psichinei savijautai. Ir jeigu vaikai dažniausiai kenčia dėl padidėjusių adenoidų, kuriuos galima nesunkiai pašalinti, suaugusiesiems yra sunkiau. Kvėpavimo...
Dėmesio ir bendravimo stoka vaikus stumia į kleptomaniją 3
Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012 03 29 | Rubrika: Sveikata
Turbūt ne vienoje šeimoje tėvams yra pasitaikę atvejų, kai iš piniginės „kažkur“ dingsta pinigai. Arba, išėjus iš parduotuvės, vaiko rankoje pastebimas šokoladukas, kurio gimdytojai jam nepirko. Pirmais kartais tėvai į tokias vaikų „išdaigas“ žvelgia atlaidžiai, o nereikėtų. Vėliau prasideda kur kas rimtesni dalykėliai –...
Stipri vėtra paliko palangiškius be elektros, tvindė poilsio namelius 1
Linas JEGELEVIČIUS, 2011 02 08 | Rubrika: Miestas
Vakar Lietuvoje siautėjusi audra padarė nemažai žalos, bet, regis, jos didžiausio įsiūčio Palangai pavyko išvengti. Vakar ryte Vakarų Lietuvoje pradėjusi siausti vėtra, risdamasi per visą šalį, popiet pasiekė Vilnių. Beveik iki 30 metrų sustiprėjęs vėjas Lietuvoje plėšė stogus, laužė medžius, du žmonės žuvo neišgirdę atriedančio traukinio signalo Kretingoje.
V.Ušackas: „Afganistanas man – naujas gyvenimo etapas, visiškai naujas patyrimas“
Linas JEGELEVIČIUS, 2010 08 17 | Rubrika: Miestas
Vygaudas Ušackas, ES pasiuntinys Afganistane, atostogaudamas Palangoje neužmiršo karo nuniokotos žemės – praėjusį penktadienį jis susitiko su miesto visuomene ir svečiais, papasakojo apie tolimos šalies istoriją, dabartį, apžvelgė šalies politinę, etninę padėtį, supažindino su savo, kaip ES pasiuntinio, darbo specifika šalyje. Garbingas svečias laikėsi savo pažado – prieš susitikimą...
Kada atskrenda gandrai?
Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 04 21 | Rubrika: Miestas
Nors šis klausimas man visiškai neaktualus, ėmiau svarstyti, kodėl po žiemos į gatves pasipila tiek daug moterų, „prarijusių arbūzus“ (gražus ir šmaikštus nėščiosios apibūdinimas), arba tiek daug tų, kurios stumia ratuotus savo mažųjų „namelius“.
