Kai marsiečiai ar maskviečiai užpuls Lietuvą, kaip bus svarbiau melstis: „NATO mūsų“ ar „Tėve mūsų“?

Kalėdos man buvo puiki proga kojas iškelti iš savo patogaus ir aprūpinto burbulo (gyvenimo) pajūry, bet išgirstos istorijos Dzūkijoje, kurioje gimiau ir kurioje gyvena būrys mano giminaičių – ne šiaip „runkelių“, o išsilavinusių ir įvairaus gyvenimo skonių ragavusių – mane pritrenkė.

Mano miela tolima teta Janė, link 80-ečio artėjanti senjorė, buvusi valdininkė, kaip ir jos artimos giminės bei kaimynės, pasiruošė karui.

„Vaikeli, bus, tikrai jis bus, apie jį čia aplink visi ir tešneka, ir ruošiasi,“ – gražia dzūkiška šnekta ji man pasakojo.

Ji ne tik mėsos konservų nupirko pusmečiui, bet ir grynųjų pinigų išsiėmė bei sukaišiojo juos po grindimis ir po šiaudais ūkiniame pastate.

„Linuli, kai rusai užpuolė Ukrainą, visur nutįso didžiausios eilės prie bankomatų, ir greitai grynųjų neliko,“ – ji pasakojo man linkčiojant galvą.

Savo anūkams, vos dvidešimtmečius perkopusiems, mylintiems Tėvynę, bet dar labiau aistringai mylintiems gyvenimą, o ne savo gyvybės auką už savo šalį, ji nurodė karo atveju gelbėtis sprunkant per Lietuvos-Lenkijos pasienį.

„Nes kitais keliais nepravažiuosi – jie bus „užsikimšę“ nuo bėgančių. O važiuot į Vilnių ar Kauną būtų tikra pražūtis,“ – mane protino senolė.

Norėjau tetai Janei užsiminti apie Lietuvos didėjantį gynybos biudžetą, Lauryno „drakono dantis“, galimai gynybos tikslams užminuotas pasienio pamiškes (todėl  nuo šiol grybaujant svarbu nesusivilioti kiekvienu neaiškiu baravyku), apie tam tikras priešlėktuvinės gynybos sistemas, apie kurias man privačiame pokalby užsiminė vienas didelis žmogus, tačiau ji man net neleido prasižioti: „Vaikeli, tu ruskio, kaip ir amaro, niekaip nesustabdysi! Nepraeis žeme, praskris oru!“

Kad karas artėja, girdėjau ir Varėnos „Maximoje“, tiesa, abiem jaunoms moterims apie tai pokštaujant, ir gatvėje.

Karas!

Kad Rusija, įvaroma į kampą, gali būti neprognozuojama – seniai aišku. Vis dėlto, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras prieš Kalėdas gerokai pasismagino su žodžiais nupiešdamas Lietuvos puolimo scenarijų.  

„Reikia neabejoti ir neklaidinti savęs: jeigu Rusija turės ryžto ir noro pulti Lietuvą, tai pas mus bus blogiau...Jie nesigailės nieko: nei jauno, nei seno, nei moterų, nei vaikų...Putinas lietuvius laiko fašistais, tad oda būtų diriama kraugeriškais būdais, nesigailint nei jauno, nei seno – nei nuomoto, nei užgyvento...Mūsų lavonai vartysis grioviuose. Rusų akimis, mes gyvename „per daug gerai,“ – pranašavo generolas.

Kaip po tokių žodžių ryšiesi kurti verslą? Ir kaip po tokių žodžių įtikinsi jauną dzūkę ryžtis gimdyti?

 Tiesa, Dzūkijoje per Kalėdas mano kalbintos mamos nekrykštavo motinystės džiaugsmu – kai kurios virkavo, kad jos priverstos aukotis vaikams ir šeimai užuot stebindamos pasaulį savo pasiekimais versle, inovacijose ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. 

R. Vaikšnoro akimis, kiekvienas iš mūsų užpuolimo atveju turime nusiteikti tapti ginklu, jei prireiks; imti ir samtį, ir puodą, ir šautuvą, ir kočėlą, nors, anot jo, net ir apsiginklavus tikimybė išgyventi – nedidelė.

Supratote?

Tačiau mano teta Janė liūdnai linkčioja galvą: „Vaikeli, mūsų valdžioje – durniai. Vienintelis išsigelbėjimas tokiu atveju – mokėti jų kalbą. Kai pradėsi kalbėcis su kareivuku rusiškai, tai tas gal ir pasigailės.“

Teta Janė mane palepino dar viena savo didelės gyvenimiškos išminties istorija. Jos jau Anapilin iškeliavusi mama ir smetoninė senelė, patyrusios ir lenkų, ir nacių, ir sovietinę okupaciją, mačiusios ir stribus, ir miškinius, išgyveno baisius laikus ne tik gudriai kruopščiai paslėptus lašinius padalindamos – po jų „bryzą“ ir vieniems, ir kitiems atrėždavo, kol jie kerzais batais gryčią trypdavo ir šautuvų buožėmis į nugaras badė, bet, svarbiausia, ir vieną kitą žodį lenkiškai, rusiškai ar vokiškai neprašytiems svečiams pasakydamos. Kad tik nežudytų...

Nesu įsitikinęs, kad, kilus karui, mano teta Janė, kaip ta ukrainietė pensininkė, keptuve iš savo balkono nudobusi rusų raketą, elgsis didvyriškai, bet karui ji tinkamai pasiruošė ir kitaip – kiekvieną vakarą sukalbėdama maldelę Šv. Antanui.

O ar jūs karui pasiruošėte? Juk taikos gali ir nelikti…

Linas JEGELEVIČIUS

„Palangos tiltas“ redaktorius