Kelionės kaleidoskopas: dėl ryklių puolimų Egiptas kaltina Izraelį, o Jėzaus vietos dvelkia ramybe

Tik praėjusią savaitę supratau iš kur atsirado pasakos, kuriose pasakojama apie stebuklingą lazdelę, kuria mostelėjus išsipildo nerealiausios svajonės. Lietuvoje buvo šalta, tai snigo, tai lijo, tai pustė, tačiau už kelių valandų atsidūriau ten, kur plieskė kaitri saulė. Išlipusi iš lėktuvo Egipte, iškart pagalvojau: „Štai kaip būna pasakose“.

Kiekvieną savaitę – po du pilnus lėktuvus

Nors dėl krizės lietuvių kelionės sumažėjo ketvirčiu, bet per savaitę du pilni lėktuvai talpinantys pusantro šimto keleivių, skrenda maršrutu Vilnius-Šarm El Šeichas (Egiptas). Švelnus žiemos klimatas (24-25 laipsniai), šilta Raudonoji jūra (22-23 laipsniai) vilioja turistus iš senojo žemyno.

Praėjusią savaitę ir aš išvykau į saulėtąjį Šarm El Šeichą. Taip – tai tas miestas, kuris gruodžio mėnesį sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio dėl ryklių užpuolimų Raudonosios jūros paplūdimiuose. Kai kurie paplūdimiai buvo uždaryti neribotam laikui.

Pasitikęs lietuvis gidas pasakojo, kad yra tikėtinos dvi versijos, kodėl pradėjo besimaudančius žmones pulti rykliai: pirma, jog Jordanija švenčia Naujuosius metus truputį anksčiau ir pagal savo tradicijas išmeta daug avių į jūrą, o tai sužadina ryklių apetitą. Anot gido, taip buvo ir prieš šešis metus, kuomet rykliai buvo suaktyvėję, puolė žmones. O antra versija, anot daugelio Egipto žiniasklaidos priemonių, jog tai – Izraelio darbas. Mat ištisus metus tęsiantys nesutarimai paskatino Izraelio žmones pasielgti negarbingai tam, kad sužlugdytų Egipto kurortų vardus.

Kad ir kaip ten bebūtų, ryklio aš nemačiau nei iš tolo, nei iš arti. Tačiau man pasisekė, jog mano viešbučio paplūdimys buvo atidarytas, ir aš galėjau maudytis Raudonojoje jūroje kartu su spalvotomis žuvytėmis, kurios matydavosi plika akimi.

Maudytis buvo saugu

Vieną dieną su seserimis nuėjome pasifotografuoti truputį už pliažo ribų – link olų, tik vėliau sužinojau, kad būtent ten buvo ryklio užpultas pirmasis žmogus. Taigi buvau visai netoliese, tačiau tas paplūdimys dar ir iki šiol yra uždarytas, jame galima tik braidyti. Jame uždrausta maudytis vien todėl, kad už poros metrų iškart yra trijų metrų gylis, todėl labai didelė tikimybė, kad ryklys gali išnirti bet kuriuo momentu. Tačiau labai pasidžiaugiau, kad ten maudytis saugu: visuomet prižiūri budintieji, plūdėmis pažymėta iki kiek galima plaukti, labai dažnai plaukioja gelbėtojų kateris ir drausmina plaukiančiuosius giliau. Tad visi turistai galėjo jaustis labai saugiai ir užtikrintai, nebent patys renkasi nesaugų gylį plaukioti, o tokių buvo..

Kadangi nardyti jūroje nesinorėjo dėl gresiančio pavojaus, tad plaukiojau laivu, kuris yra su stikliniu dugnu – taip galėjau matyti visą povandeninį grožį: spalvotas žuvytes, koralus per skaidriai mėlyną jūrą. Labiausiai nustebino didelis koralas, kuris vadinasi „smegenys“. Ne veltui jis turi tokį pavadinimą, kadangi jo išvaizda primena žmogaus smegenis. Tad man teko pamatyti penkių metrų skersmens smegenis po vandeniu – tai buvo įspūdingas reginys, ko net negalima perteikti žodžiais – tai reikia pamatyti.

Dykumoje – ant kupranugario kupros

Didelį įspūdį žmogui gali sudaryti išskirtinė gamta – ji visiškai kitokia nei Lietuvoje. Lietuvoje mes matome daug medžių, žalumos, žolės, o ten to nėra. Egipte galima matyti aplink dykumas, žvyrą vietoje smėlio, didelius kalnus, kurie iš tolo primena supiltas gigantiškas smėlio pilis. Žalumą sudaro palmės, kaktusai ar tik viešbučio teritorijose prižiūrimi nuostabūs augalai, kurių negali regėti Lietuvoje. Po tokių vaizdų pradedi vertinti Lietuvos žalumą ir visą gamtos grožį, ko galbūt neįvertini kasdien tai matydamas.

Žavėtis gamta buvo įdomiausia dykumoje, sėdint ant kupranugario kupros. Tuomet atsivėrė visa archajiška Egipto siela. Į dykumą važiavau mažu autobusiuku, per ją kelias nesidriekia, todėl buvau gerai papurtyta, nes sėdėjau gale. Išlipus pamačiau nuostabią gamtą ir visiškai nenuostabią aplinką. Ten įprasta, jog viešbučių teritorijos yra sutvarkytos, išpuoselėtos, o tik peržengus jų ribas – daug šiukšlių, neprižiūrėtos aplinkos. Taip buvo ir čia, nors toje vietoje ir gyvena vietiniai vadinamieji beduinai. Taigi būtent pas beduinus į svečius aš jojau kupranugariu. Tai buvo taip egzotiška ir nepakartojama: sėdėjau ant kupranugario, mane vedė vietinis beduinas, o aš galėjau apie dvidešimt minučių stebėti nuostabią gamtą, visą grožį papildė ir besileidžianti saulė tarp didelių kalnų. Nulipus nuo kupranugario mus pasitiko vietiniai, kurie kvietė į savo namus. Jų lūšnos man priminė trijų paršiukų pasaką, nes jų sienos yra sudarytos tik iš menkų nendrių, viduje stovi pora lovų, apgriuvusi spintelė ir tai visas jų gyvenimas...Tuomet pagalvoji: „Koks aš turtingas žmogus“. Ten pardavinėjo suvertus iš karoliukų papuošalus. Pirkau vien todėl, kad padaryčiau jiems tarsi labdarą, nes būtent iš to jie ir gyvena. Keisčiausia, kad padavus beduinei 100 dolerių ji nesuprato, kiek tai yra, aš jai rodau skaičių šimtas, o ji nepažįsta ir vis tiek klausia žodžiais kiek tai yra. Pasidarė ir baisu, ir juokinga, ir graudu. Nors žmonės dažnai mato pinigus, tačiau vis tiek skaičių nepažįsta.

Varginga šalis

Didelė dalis gyventojų Egipte gyvena nepritekliuje, daug gyventojų yra beraščiai, kuo aš įsitikinau pati savo akimis, šalyje vyrauja didelė bedarbystė, todėl pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui per metus tenka 6000 JAV dolerių. Pagal tai Egiptas iš 195 valstybių užima 113 vietą. Palyginimui: Lichtenšteinas – pirmoje vietoje, kur vienam žmogui per metus atitenka 122000 JAV dolerių, o Lietuvai tenka – 15400 JAV dolerių per metus vienam gyventojui, paskutinėje 195 vietoje yra Zimbabvė, ten tenka 90 JAV dolerių vienam gyventojui per metus.

Turistus į Egiptą taip pat vilioja šalia esanti Šventoji žemė (Izraelis) ir UNESCO saugomas architektūrinis paveldas – Petra (Jordanija). Būtent ir mane suviliojo pažadėtoji žemė. Išvykau ten vieną vakarą. Teko vykti autobusu iki sienos apie tris valandas, paskutinius keleivius paėmėme iš Egipto kurorto Tabos, kuriame yra tik užsieniečiams skirti viešbučiai su aptarnaujančiu personalu, kurį sudaro vien tik vyrai suvažiavę iš įvairių šalies regionų.

Užtrukome prie Izraelio sienos

Po trijų valandų kelionės autobusu mus išlaipino – tai buvo dvylikta valanda nakties, tuomet su visais savo daiktais, apsimiegoję visi išlipome prie sienos. Būtent ten labiausiai mes ir nuvargome, kadangi Izraelis labai bijo teroristų, todėl mums teko pereiti mažiausiai per septynis pasų ir metalo detektoriaus patikros punktus. Žmonių buvo iš šešių ar dar daugiau autobusų, tad vien prie Izraelio sienos mes užtrukome tris valandas. Tas stovėjimas eilėse priminė sapną, ypač dėl to, jog danguje matėsi apverstas mėnulis – lyg ne tikras. Jis tiesiog gulėjo lyg ant nugaros. Lietuvoje to nepamatysi niekada. Taigi po kelių valandų prie sienos persėdome į kitą autobusą ir leidomės į kelionę toliau. Pirmasis sustojimas septintą valandą ryte – prie Negyvosios jūros. Besenkanti negyvoji jūra pasižymi gydomosiomis savybėmis, išgaunamais mineralais ir tuo, jog čia yra žemiausia pasaulyje vieta – 400 metrų žemiau jūros lygio. Prieš maudantis šioje jūroje buvo pravesta instrukcija būtent todėl, kad atsigulus į jūrą tu tiesiog plūduriuoji – tai atrodo neįmanoma, tačiau pasakiška. Atsigulus į jūrą galima tiesiog skaityti laikraštį. Man tai paliko didžiulį įspūdį. Tik atsistoti gana sudėtinga, kadangi reikia stotis atsargiai, kad itin sūrus vanduo nepatektų į akis. Nors nuskęsti jūroje praktiškai neįmanoma, tačiau gelbėtojai buvo. Mat atsiranda užmiegančių žmonių, taip jie gali apsiversti veidu į jūrą ir neįmanomai paskęsti. Be to, jūra man priminė tiesiog didelį ežerą, nes galėjai matyti kitą jūros krantą. O šalia esantys kalnai buvo beveik tokie pat kaip Egipte – tarsi žvyro supiltos pilys.

Raudų sienoje – lapeliai su norais

Po išsimaudymo Negyvojoje jūroje buvome žvalūs ir toliau keliavome po šventą miestą Jeruzalę. Šis miestas yra 800 metrų virš jūros lygio, todėl kartais net ausis užguldavo. Teko matyti visą Jeruzalę nuo apžvalgos vietos, labiausiai nustebino kapinės – jos atrodė lyg akmenų krūva. Jei gidas nebūtų pasakęs, jog tai kapinės galbūt žmogus net to ir nesuprastų. Vietoje gėlių ant kapo dedami akmenukai dėl ten tvyrančios šilumos.

Gidas išdalino lapelius, ant kurių turėjome surašyti savo didžiausius norus, tačiau ne tokius konkrečius, kaip noriu išlošti milijoną. Ten reikėjo rašyti tokius norus, kurie būtų iš širdies. Tuomet prie Raudų sienos vyrai ir moterys išsiskyrė: moterys ėjo į dešinę, o vyrai į kairę puses, kur turėjome prieiti prie Raudų sienos ir į tarpelį tarp akmenų įkišti savo norų lapelį. Mat Raudų siena nėra sutvirtinta jokiu betonu – tai tiesiog didelė siena, kuri laikosi tik ant sustatytų didžiulių plytų. Sieną prilietus reikia tyliai pasimelsti ir tik paėjus penkis žingsnius atgal galima nuo jos nusisukti. Keisčiausia, kad prie šios sienos buvo daug juodaodžių, kurios garsiai kalbėjo su Raudų siena, kažko prašė, kitą moterį mačiau, kuri be perstojo bent dešimt minučių lenkė galvą prieš sieną ir verkė... Todėl galima pamatyti įvairiausių dalykų.

Jėzaus prisikėlimo kapas

Kita aplankymo vieta buvo Kristaus prisikėlimo iš kapo vieta. Į vidų buvo galima užeiti po šešis asmenis ir tyliai pasimelsti. Visai netoli nuo Kristaus kapo galėjome palipti mažais laipteliais į viršų ir pasirodo, jog tai tas kalnas, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Man tai buvo neįtikėtina, todėl, kad aš įsivaizdavau didelį kalną, kryžių.. tačiau būtent ant šio Golgotos kalno buvo pastatyta bažnyčia. Tad mes buvome tiesiog bažnyčioje, kur matėme didelį kryžių su Kristaus atvaizdu. Taipogi visai šalia galėjome priklaupti ir paliesti akmenį, ant kurio Kristus buvo paguldytas nuo kryžiaus.

Tik devyni kilometrai skiria Jėzaus Kristaus nukryžiavimo vietą nuo jo gimtinės – Palestinos. Ten, kur gimė Jėzus, šventa, ramu, priėjus prie šios vietos pajunti neapsakomą malonę ir ramybę. Todėl nors ir varginanti kelionė į Izraelį, tačiau neišdildoma įvairiausių įspūdžių ir jausmų.