Klaipėdoje dirbantis Lietuvos policijos instruktorius Algirdas Antanaitis pėsčiomis apėjo beveik visą Baltijos jūrą

Aktyviai laisvalaikį ir atostogas leisti linkęs Klaipėdoje dirbantis Lietuvos policijos mokyklos profesinių įgūdžių instruktorius Algirdas Antanaitis pasakoja, kad žygiuoti Baltijos jūros pakrante pradėjo maždaug prieš dešimtmetį. Plano apeiti visą jūrą pradžioje nebuvo – tiesiog su draugu nutarė „pasivaikščioti“ Lietuvos pajūriu nuo Nidos iki Būtingės. Tačiau, kaip sakoma – apetitas kyla bevalgant – žingsniuojant kilo mintis praeiti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos pajūriu, o dar vėliau – apeiti visą Baltijos jūrą.

Įveikus pakrantės atkarpą Rusijoje, nuo Sankt–Peterburgo Skandinavijos link, A. Antanaičio draugas nusprendė toliau nebekeliauti.

„Labai norėjosi pamatyti, kaip saulė teka kitame Baltijos jūros krante, tad nutariau žygį tęsti ir į Suomiją išvykau jau vienas. Ten aplankiau ir patį šiauriausią, Laplandijoje esantį Baltijos jūros tašką. Pasiekus Laplandiją, norėjosi užsukti ir į Kalėdų senelio rezidenciją, tačiau ji buvo ne pakeliui – nuo tikslo būtų tekę nutolti apie 100 km., o pėsčiomis tai yra trys dienos. Beje, Laplandijoje tuo metu nesutemsta, o tai – labai neįprasta ir keista.“ – pasakoja A. Antanaitis.

Toliau maršrutas driekėsi per Švediją, Daniją, kur Gryneno kyšulyje yra piečiausias Baltijos jūros taškas, o jame Baltijos bangos susilieja su Šiaurės jūros vandenimis. Dar vėliau pražingsniuota Vokietijos ir didžioji dalis Lenkijos pajūrio.  

Užsibrėžto tikslo etapais A. Antanaitis siekdavo kasmet. Išimtis buvo tik 2020 m., kai dėl COVID-19 pandemijos teko atsisakyti bet kokių kelionių. Eiti teko ne tik patogiais keliais ar dviračių takais, bet ir akmenuotais miško takeliais, krūmynais apžėlusiomis vietomis, kopti į uolas. Ant pečių – apie 20 kg. sverianti kuprinė – tiek bagažo dažniausiai leidžiama pasiimti keliaujant lėktuvu. O tilpti joje, pasak A. Antanaičio, turi „visas gyvenimas“ – drabužiai, avalynė, maistas, palapinė, miegmaišis ir net kelioninė viryklė. Miegodavo kempinguose, arba specialiai keliautojams pritaikytuose nameliuose, kurių galima rasti atokiose Skandinavijos šalių vietovėse. Jie nerakinami, mokėti už nakvynę nereikia, viduje randi gultą ir krosnelę pasišildyti, būna ir malkų jai užkurti. Kai kuriuose etapuose tai buvo svarbu, nes, pavyzdžiui, Danijoje keliavo balandžio mėnesį, tai dieną, pasak Algirdo, žygiuoji vilkėdamas šortais, o naktimis – žemę dar nubalindavo šalnos.

„Kas patiko labiausiai – negaliu pasakyti, nes kiekviena diena būdavo įdomi, kažkuo nustebinanti. Baltijos jūros pakrantė labai įvairi – mums įprasti smėlėti paplūdimiai baigiasi Estijoje – toliau pakrantė daugiausia pelkėta, apžėlusi nendrėmis, akmenuota arba uolos, nors, pavyzdžiui, Suomijoje esantis Kalajokio kurortas labai primena mūsų Nidą.“ – pasakoja A. Antanaitis.

Labai įdomu buvo ir pabendrauti su sutiktais žmonėmis, kurie visur vienišą keliautoją priimdavo labai draugiškai.

„Pavyzdžiui Suomijoje – jei eini keliu, per dieną bent keli automobiliai sustos ir pasiteiraus, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos. Sankt-Peterburgo priemiestyje, paprašius nusiprausti, moteris pasiūlė ir išsiskalbti, kitame miestelyje prie parduotuvės sutiktos moterys dar ir ką tik iškeptų bandelių į kelionę įdėjo. Latvijoje, apsistojus nakvynei vieno vyro namuose, buvo patiekta ir „karališka“ vakarienė. Retkarčiais vakarojant su kitais keliautojais, išgirsti daug vertingos, kaip sakoma, „savo kailiu“ patikrintos informacijos, patarimų, rekomendacijų kur dar nuvykti, ką pamatyti.“ – pasakoja pareigūnas.

Per dieną Algirdas teigia vidutiniškai nužingsniuodavęs po 30-40 km., yra tekę įveikti ir 50 km., tačiau vėl eiti kitą dieną būdavo labai sunku. Kiek kilometrų įveikė iš viso – sako neskaičiavęs. Baltijos pakrantės ilgis, kaip skelbiama, siekia apie 8000 km.