„KOPA“ laimėtojas Elonas Sinušas: „Po penkerių metų matau save tik ką įžengusį į kino ir teatro industriją, o po dešimties – ją užkariavusį ir laimėjusį penktąjį „Oskarą“

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Palangos jaunimo apdovanojimuose „KOPA“ nominacijos „Metų atsidavimas“ laimėtoju tapo Elonas Sinušas – jaunas kūrėjas, baigęs Palangos senąją gimnaziją bei šiuo metu studijuojantis vaidybą – ir drąsiai svajojantis apie teatro ir kino pasaulį. Aktyvus, kūrybingas ir bendruomenės pastebėtas vaikinas šiandien savo ateitį sieja su istorijomis, kurios paliečia žmones.

„Svajoju būti aktoriumi – vaidinti filmuose ir spektakliuose. Dainų kūrimas taip pat skamba labai patraukliai. Po penkerių metų matau save tik ką įžengusį į kino ir teatro industriją, o po dešimties – ją užkariavusį ir laimėjusį penktąjį „Oskarą“. Toks planas“, – su šypsena sako Elonas Sinušas.

Šiame „Palangos tilto“ interviu apie E.Sinušo kelią nuo uždaro moksleivio iki bendruomenės pažiba tapusio jaunuolio, apie Palangą, šeimą ir pirmyn vedantį tikėjimą.

– Kaip pats save pristatytum?

– Save pristatyčiau kaip įdomų vaikinuką – visai fainą, kažkiek juokingą, darbštų, truputį naivų. Toks lyg ir antro plano veikėjas, apie kurį galbūt kiti yra girdėję, bet nelabai pažįsta. Galbūt šiek tiek kūrybingas, drįsčiau sakyti – draugiškas. Kartais atrodo, kad esu tas, kuris tyliai daro savo darbą, stebi aplinką ir iš jos mokosi.

– Ką studijuoji ir kodėl pasirinkai būtent šią kryptį? Ar tai buvo sena svajonė, ar sprendimas gimė natūraliai bėgant laikui?

– Studijuoju vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Manau, nemažai žmonių kada nors yra žiūrėję filmą ar serialą ir panorėję atsidurti tam tikro veikėjo vietoje. Nuo mažens man patikdavo būti dėmesio centre, „išsidirbinėti“, tačiau ilgą laiką galvojau, kad savo ateitį siesiu su kompiuteriais. Vienuoliktoje klasėje atsitiktinai prasidėjo teatro pamokos, ir tada kilo noras bandyti stoti į aktorystę.

Dar svarsčiau tarp matematikos pedagogikos ir muzikos prodiusavimo, bet galiausiai apsisprendžiau rinktis vaidybą. Jaučiu malonumą kurdamas tai, kuo žmonės gali mėgautis. Filmai ir spektakliai pasirodė tinkamiausia terpė perteikti pramogą žiūrovams. Nelabai tikėjausi, kad įstosiu. Iš stojamųjų man labiausiai įstrigo kurso vadovės žodžiai: „Kai kuriems iš jūsų gali nepasisekti – nepavykti įstoti šiais metais ir teks laukti kitų metų. Tačiau kai kuriems gali dar labiau nepasisekti – galite įstoti ir praleisti keletą metų ar net visą gyvenimą ne savo srityje.“

Kol kas nesijaučiu absoliučiai garantuotas, kad vaidyba yra mano vieta. Yra daug kitų veiklų, kurios mane traukia. Įdomu, kaip viskas klostysis toliau, kaip gyvenimas gali pasisukti visai nenuspėjamomis kryptimis. Bet šiuo metu mėgaujuosi studijomis ir stengiuosi jose dalyvauti kuo nuoširdžiau.

– Kiek Palanga prisidėjo prie tavo asmenybės ir pasirinkimų formavimosi? 

– Kadangi šiais laikais internetas labai lengvai prieinamas net vaikams, užaugau nelabai įgijęs stiprų „miesto identitetą“. Daug laiko praleisdavau internete, kuriame dominavo amerikietiška kultūra, todėl buvau šiek tiek atsiribojęs nuo savo šalies ir miesto gyvenimo. Tačiau bręsdamas pamačiau Palangos žavesį.

Labai vertinu šio miesto ramybę. Būdavo savotiškai jauku grįžti namo vasaros vakarais po darbo, kai visi žmonės susispaudę Basanavičiaus gatvėje, o tu eini visiškai tuščia gatve ir girdi subtiliai persipynusius miesto ir gamtos garsus. Patinka ir tai, kad Palangoje visi daugiau ar mažiau vieni kitus pažįsta. Vaikštai tomis pačiomis gatvėmis, lankei tuos pačius būrelius kaip ir kiti – susikuria bendruomeniškumo jausmas. Didmiesčiuose kartais gali pasijusti tarsi nereikšmingas, sistemos mechanizmo sraigtelis, o čia jautiesi matomas.

Ir, žinoma, jūra. Jos emocinė amplitudė tokia pat plati kaip ir žmogaus jausmai. Kaip gera nueiti prie jūros, kai viduje taip pat neramu kaip ir išorėje – kai vėjas pučia per ausis, smėlis kyla iki galvos, o bangos galingai ošia. Stovi ir klausaisi harmonijos tarp savęs ir jos. Arba vėlai vakare, kai saulė jau nusileidusi, jūroje nematyti nė vienos bangos, o tu sėdi ant kranto ir tiesiog būni. Man tikrai patinka Palanga.

– Ar tau svarbu išlikti susijusiam su Palanga? Ar matai save čia gyvenantį ir dirbantį ateityje?

– Manau, žmogus sunkiai atsiejamas nuo savo gimtojo miesto. Nori ar nenori, visada lieka ryšys su vieta, kurioje užaugai. Šiuo metu įsivaizduoju, kad būtų gera gyventi Palangoje, ypač matant, kaip sparčiai šis miestas plečiasi ir keičiasi.

– Ką tau reiškia Palangos jaunimo apdovanojimas „KOPA“ ir nominacija „Metų atsidavimas“? 

– Šis apdovanojimas leido suprasti, kad kažkas pastebi tavo darbą. Smagu būti nominuotam ir net laimėti, tačiau kyla ir vidinis konfliktas, kai toje pačioje nominacijoje esi tu ir tavo draugai. Lyg ir norisi laimėti, bet kartu gaila, jei nelaimi artimieji.

–Ar šis įvertinimas tave nustebino? 

–Tikrai nustebau, kai buvau nominuotas. Mintys jau buvo nukreiptos į Vilniaus gyvenimą, todėl buvo labai malonu gauti žinią apie nominaciją. Manau, buvau įvertintas už tai, kad praėjusiais metais aktyviai įsitraukiau į mokyklos veiklą, tarsi visur „įkišau savo veidą“. Viskas vyko gana atsitiktinai. Iki devintos klasės buvau užsidaręs berniukas, vengdavau veiklų, labiausiai rūpėjo laisvalaikis. Tačiau dešimtoje klasėje atėjęs į gimnazijos mokinių parlamentą pradėjau keistis, o dvyliktoje klasėje tai išsiplėtojo dar labiau.

–Kaip manai, už ką labiausiai buvai įvertintas?

–Apmąstęs supratau, kad šį apdovanojimą pelniau ne vien savo dėka. Sutikau žmonių, kurie mane įkvėpė ir paskatino veikti. Jei ne jie, tikriausiai būčiau likęs toks pat uždaras, koks buvau anksčiau.

– Tarp laimėtojų ir tavo sesė. Ką tau reiškia, kad abu esate pastebėti ir įvertinti?

– Labai smagu, kad ir mano sesė pelnė apdovanojimą. Galbūt sau to aiškiai neįvardydavau, bet ji visada buvo mano autoritetas. Atrodė, kad užsiima tokia įdomia ir prasminga veikla, kad norėjosi būti kaip ji. Iš tiesų keista suvokti, kad tave žino ne tik artimieji, bet ir platesnė bendruomenė.

– Papasakok apie savo šeimą. Kokią įtaką ji turėjo tavo vertybėms ir atkaklumui?

– Mano šeima yra gera. Net keista kalbėti apie ją – tiesiog myliu savo šeimą. Augau nebūdamas suvaržytas, turėjau daug laisvės, ir manau, kad tai išėjo į naudą. Tėvai nebandė primygtinai įskiepyti tam tikrų vertybių, tačiau jei ne jie, mano pasaulėžiūra tikrai būtų kitokia.

Nuo mažens lankiau bažnyčią, ir tai turėjo didelę įtaką mano formavimuisi. Iki maždaug keturiolikos metų į ją eidavau nesąmoningai – tai atrodė kaip šeimos susirinkimas, kur nelabai suprasdavau, kas ir kodėl vyksta. Tačiau vėliau pradėjau sąmoningiau gilintis, klausytis Dievo žodžio, ir tai stipriai prisidėjo prie mano vertybių formavimosi.

– Kokia tavo svajonių veikla? Kur matai save po 5–10 metų?

– Svajoju būti aktoriumi – vaidinti filmuose ir spektakliuose. Dainų kūrimas taip pat skamba labai patraukliai. Po penkerių metų matau save tik ką įžengusį į kino ir teatro industriją, o po dešimties – ją užkariavusį ir laimėjusį penktąjį „Oskarą“. Toks planas.

– Ką pasakytum Palangos jaunimui, kuris dar tik ieško savo kelio? 

– Ieškant savo kelio, svarbu turėti stiprias šaknis – suprasti, kas tau yra svarbiausia, žinoti savo vertybes. Taip pat svarbu įvaldyti protą ir mokėti klausytis. Mes labai daug kalbame, mėgstame turėti savo nuomonę, bet kartais geriau patylėti ir nusižeminti – taip galima daug ko išmokti.

–Kas, tavo manymu, svarbiausia norint pasiekti tikslų?

–Siekiant tikslų svarbu pernelyg nesiblaškyti. Kartais pats nustembu, kiek daug galima padaryti net per vieną dieną. Šiais laikais aplink tiek daug triukšmo, kad labai lengva pasimesti. Todėl reikia susitelkti ir nuosekliai eiti savo keliu.

Elonas Sinušas. Asmeninio albumo nuotrauka