Krepšinio čempionus 28 metus Palangoje ugdantis Regimantas Juška: „Treneris vaikams – tarsi antras tėvas“

Nuo antros klasės žinojau, kad būsiu krepšinio treneris“, – sako Regimantas Juška, Palangos sporto centro krepšinio treneris, prieš 28-erius metus pirmasis ir pradėjęs mūsų kurorte treniruoti krepšininkus, būtent jis 1999 metais Palangoje įkūrė Palangos krepšinio klubą „Naglis“, nuo 2012 metais persivadinusį į „Palanga“. Su skirtingų kartų ugdytiniais Regimantas Palangos krepšininkams net 5 kartus padėjo pelnyti Lietuvos čempionų vardą.

Nuo vaikystės žinojo – bus treneris

Regimantas gimęs Pakruojyje, mokęsis Kretingoje, dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje. Jo fizinio ugdymo mokytojas Stasys Ruzgaila ir tapo jo įkvėpėju: „Jo dėka pamilau krepšinį nuo antros klasės, o aš labai ištikimas – nebesiblaškau, nebeieškau nieko naujo, tad ir žinojau, kad būsiu treneriu.“ 

O kodėl svajojo būti būtent treneriu, o ne krepšininku? „Kad būčiau žaidėju, neturėjau tam tinkamų duomenų. Teko daug metų per rungtynes prasėdėti ant suoliuko ir valgyti sausainius, – šypsosi pašnekovas. – O mano pavyzdys tegu suteikia vilties kiekvienam, kuris šiuo metu irgi sėdi ant suoliuko su sausainiais.“

Tad kokios savybės reikalingos, norint tapti krepšininku (ar krepšinio treneriu)? 

„Visų pirma – darbštumas, noras siekti savo tikslo, ryžtas, valia. Ir, žinoma, meilė krepšiniui, – vardija treneris. – Yra tokių, kurie lanko treniruotes, bet krepšiniu nesidomi, nežiūri varžybų, o kiti viskuo domisi, viską žino. Tai jau tikra. Be abejo, yra ir tokių, kurie domisi, bet nežaidžia – tai dar kita kategorija. Kalbant apie būsimuosius krepšininkus, labai svarbu, kad tam ir šeima pritartų, tėveliai palaikytų. Nors, jei kalbant apie mano paties vaikystę, tada buvo kitaip – tėvai buvo užimti, nelabai domėjosi mumis. Jei visai atvirai, net nežinau, ar mano tėvai bent vienas mano rungtynes yra matę. Tačiau, kai reikdavo, tėvelis visuomet padėdavo su transportu.“

Krepšinis Regimantui – viskas 

Pirmąsias pamokas Regimantas pradėjo vesti pats dar besimokydamas mokykloje, pavaduodamas mokytoją. „Mokytojas dar dirbo ir motobolo treneriu, tad jam išvykus, pamokas jaunesniems mokiniams vesdavau aš, – prisimena. – Po to, jau studentas būdamas, treniruodavau merginų komandas.“

R. Juška 1990 metais baigė studijas Kaune, tuometiniame Kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Po studijų iš karto pradėjo dirbti Kretingos sporto mokykloje, netrukus – ir Palangoje. Buvo laikas, kai vadovavo Kretingos sporto mokyklai ir tuo pat metu dirbo treniravo Palangos klubo „Naglis“, kurį pats ir įkūrė, krepšininkus. 

„Krepšinis man yra viskas, – sako treneris. – Ir netgi 19 metų iš eilės Velykas sutikdavau su krepšininkais Prancūzijoje, velykiniuose turnyruose. Tada važiuodavome autobusu 3 dienas į priekį ir tiek pat – atgal. Tad gerą savaitę nebūdavau namuose. O treniruodamas „Naglio“ komandą dirbau „non stop“ – ir naktimis, neskaičiuodavau laiko. Ne paslaptis, kad dėl to kentėjo ir šeima, bet vis dėlto ir žmona, ir abi dukros, įsitraukė į krepšinį. Dukros atliko vadybinius darbus, rašydavo protokolus.“

Neturi nei Facebook paskyros, nei išmaniojo telefono

Kad Regimanto gyvenimas – krepšinis, liudija ir tas faktas, kad treneris net neturi savo „Facebook“ paskyros. Tiesa, naudotis socialiniais tinklais sugeba, ir ne tik sugeba, bet ir naudojasi. Bet ir vėl – tik vardan krepšinio, tai yra, prisidėdamas prie mūsų miesto krepšinio klubo „Palanga“ Facebook administravimo komandos. 

Ir tai – dar ne viskas. R. Juška net neturi išmaniojo telefono! Ir tuo stebina daugelį. Treneris paaiškina, kad neturi poreikio nuolat sekti naujienas. Ryšio priemonė jam reikalinga tik ryšiams palaikyti – pokalbiams, skambučiams. O tam visiškai pakanka senutėlės mygtukinės „Nokia“. 

Beje, mokiniai į tokią nemodernią trenerio mobiliąją priemonę reaguoja ramiai, net nesistebi. O štai kai kurie kolegos treneriai iš kitų miestų nevengia ir pašiepti. Vienam Lietuvoje garsiam treneriui, kurio pavardės viešai atskleisti nepanoro, R. Juška atsakė: „Pirma aplošk mane, tada juokis iš mano „Nokia“. 

Sportas mokslui netrukdo

Regimantas treniruoja jau ketvirtą krepšininkų kartą. „Iš kiekvienos laidos patenka į LKL bent jau po kandidatąׅ“, – džiaugiasi treneris ir vardija buvusius ugdytinius, kurie gyvenimą vienaip ar kitaip susiejo su krepšiniu ir pasiekė ryškių rezultatų: pasaulio čempionas Renaldas Seibutis, Palangos komandos „Olimpas“ treneris Erikas Kubilius, Australijoje treneriu dirbantis Paulius Barkus, Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ direktorius Vytautas Buzas, LKL žaidėjai Mindaugas Reminas, Rokas Mažionis, Vytenis Petkus, Adomas Drungilas, Rokas Jocys ir dar daug kitų. 

Nebūtinai visi ugdytiniai savo karjerą sieja su krepšiniu, bet krepšinis kiekvienam siekti savo tikslų tik padėjo. Kaip gerą pavyzdį pašnekovas prisimena vieną savo ugdytinį, Karolį Baužą, kuris dabar dirba vienoje garsiausių Klivlendo (JAV) širdies transplantacijos klinikų: „Tuo metu, kai jis stojo į Oksfordą, iš 1000-io stojančiųjų priėmė tik 15. O jį priėmė. Komisija buvo sužavėta: ‚Tavo tokie puikūs mokymosi rezultatai, o tu dar ir krepšinį spėji pažaisti.ׅ‘ Ir iš tiesų, kai kartą, besitreniruojant Palangoje Karoliui lūžo koja, jo ir mokslai tuo metu „nuvažiavo“. Jis tai paaiškino tuo, kad turėdamas laiko, būdamas namie, vis atidėliodavo darbus, nes žino, jog gali padaryti vėliau. O reguliariai žaisdamas krepšinį, lankydamas treniruotes, išnaudoja kiekvieną akimirką – mokosi ir pertraukas, ir prireikus netgi naktimis. Taigi, sportas tiesiog padeda efektyviai išnaudoti laiką. Tad niekada nėra pasiteisinimo, kad per sportą negali kažko pasiekti, kažko išmokti, padaryti.“

„Treneris yra kaip antras tėvas, – tęsia mintis pašnekovas. – Joks mokytojas tiek nepažįsta savo mokinių, kiek treneris, treniruodamas nuo mažumos iki pat mokyklos baigimo. Yra auklėtinių, kurie sveikina su Tėvo diena. Anksčiau net visų pažymių knygeles tikrindavau – stebėdavau, kad sportas netrukdytų mokslui. Dabar, kai yra elektroniniai dienynai, to daryti jau nebegaliu. Tačiau galiu patvirtinti, kad iš 12-os mano mokinių 11 įstoja į aukštąsias mokyklas. Ir dėl kiekvieno nuoširdžiai džiaugiuosi. Lygiai taip pat jautriai išgyvenu ir kiekvieno, kam nepasiseka, nesėkmes, kai nueina ne tais keliais. Tada mąstai, gal aš kažko nepadariau, gal aš kažką pražiūrėjau.“

Sukliudyti gali nebent meilė motociklui ar meilė merginai – taip teigia treneris iš 28-erių metų pedagoginės perspektyvos. Tačiau ir tokiais atvejais R. Juška turi ką patarti jauniesiems sportininkams: „Visada sakau, kad taip, kaip sporte ar moksle turi kovoti dėl rezultatų, lygiai taip pat turi kovoti dėl merginos širdies.“ 

Policija su švyturėliais parvežė Renaldą Seibutį

R. Juška prisimena ir vieną smagiausių akimirkų: „Buvo gal 2004-ieji, Renaldo laida, tada – devyniolikmečiai. Žaidėme Šventojoje prieš Vilniaus komandą. O Renaldas žaidė ir Vilniaus „Sakalų“ komandoje, kuri tą pačią dieną turėjo savo rungtynes Mažeikiuose. Tad Palangos policija su švyturėliais važiavo pasiimti Renaldo, kad jis suspėtų sužaisti ir Šventojoje. Suspėjo. Tada pirmąsyk tapom Lietuvos čempionais. Tas pirmasis kartas ir yra pats brangiausiasׅ. Tai – nerealus jausmas, kai tampi šalies čempionais, kai įveiki Vilniaus krepšinio mokyklą.“

O paprašytas prisiminti linksmiausią nuotykį iš savo beveik trijų dešimtmečių pedagoginės karjeros, Regimantas su šypsena pasakoja: „Pirmieji Lietuvoje pradėjome rytines treniruotes, nuo 7 val. ryto. Dirbome Palangos senojoje gimnazijoje. Ankstų rytą man skambina tuometis direktorius Algirdas Karačionka. Pasirodo, juodaodis „Naglio“ krepšininkas, amerikietis, išgąsdino mokyklos sargą. Jis supainiojo laiką su Amerikos ir atėjo valanda anksčiau. Sargas išsigando, kad kažkas į mokyklą laužiasi.“

O ar skiriasi auklėtinių kartos? Juk nuo pirmųjų praėjo beveik trys dešimtmečiai. „Ryškiai skiriasi – nebijau to pasakyti, – sako treneris. – Dabartinė karta visai kitokia. Labiausiai pasigendu fizinio pasirengimo. Dabar praktiškai reikia mokyti vaikus pastovėti ant vienos kojos, ko anksčiau nereikėjo. Jie nebeišeina į kiemus, nebelaipioja medžiais. Tai – technologijų, užsidarymo namuose pasekmės.“

Pašnekovas pamini ir kitą skirtumą: „Tas geras gyvenimas daro įtaką vaikams. Ir netgi palangiškiai yra visai kitokie, nei, tarkim, kretingiškiai ar telšiškiai. Vienas Telšių treneris kartą man pasakė, kad palangiškiai – kitokie vaikai. Aš su tuo nenorėjau sutikti, bet jis pasakė: ‚Pažiūrėk į jų kedus.‘ Pažiūrėjau, kedai – brangūs, kokybiški. Tikrai ne tokie, kaip telšiškių. Didesnės finansinės galimybės neskatina užsispyrimo. Nors nesakau – pasitaiko ir labai užsispyrusių, valingų. Kita vertus, finansinės galimybės turi ir pliusų, pavyzdžiui, kai reikia išvykti į varžybas. O nuo varžybų skaičiaus priklauso ir rezultatai.“ 

Absoliutus varžybų rekordas – 101-erios per metus. Šimtas pirmosios ir buvo tos, kuriose pelnė Lietuvos čempionų vardą, įveikę Kauno „Žalgirį“. 

Žurnalistė Ligita Sinušienė

Nuotraukose:

Regimantas Juška su auklėtiniais (Radvilės Kucevičiūtės nuotrauka)

Regimantas Juška su žmona Sinega. Asmeninio archyvo nuotr.