Kurorto muziejaus direktorė Virginija Paluckienė: „Brangiausi muziejaus įvertinimai – vaikų!“

Linas JEGELEVIČIUS, 2022-03-02
Peržiūrėta
4642
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Virginija Paluckienė  LT - FOTO
Virginija Paluckienė LT - FOTO

Virginiją Paluckienę, Palangos kurorto muziejaus direktorę, į Palangą atvedė... meilė.Palangoje, galima sakyti, „netiesiogiai“ gyvenau dvejus metus, kai laisvu laiku atvažiuodavau pas mylimąjį (buvusį miesto Tarybos narį, buvusį miesto socialdemokratų skyriaus pirmininką Daną Palucką, dabar – verslininką, – aut. past.), kuris vėliau tapo mano vyru“, – Virginija šypteli pokalbio su „Lietuvos pajūriu“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriu, pradžioje.

Bet, žinoma, mūsų interviu „sukosi“ apie Kurorto muziejų, įsikūrusį legendinėje viloje „Anapilis“. „Man labiausiai norėtųsi, kad ilgainiui muziejus taptų moderniu daugiafunkciu pajūrio regiono istorijos ir kultūros pažinimo centru“, – sakė jo direktorė.

– Ką ryškiausiai prisimenate iš pirmųjų jūsų gyvenimo Palangoje metų?

– To meto ryškiausi prisiminimai yra susiję su meile ir romantiškais pasimatymais, o vėliau ir vestuvėmis, sūnaus gimimu. Turiu pripažinti, kad jei ne jausmai, vargu, ar dabar gyvenčiau Palangoje, nes tokios svajonės neturėjau. Tik apsigyvenus supratau, kad man turbūt geresnio miesto Lietuvoje gyventi, auginti vaikus nėra. Net kai Danas buvo sumanęs „kelti sparnus“ į Vilnių ir ten kurį laiką dirbo, aš tariau griežtą „ne“ ir pareiškiau su vaikais nesikraustysianti iš Palangos. 

– O ką ryškiausiai prisimenate iš vaikystės? Ar dažnai su tėveliais pasiekdavote jūrą?

– Daug ryškių prisiminimų likę iš vaikystės. Žinoma, atmintyje labiausiai įstrigę tie, kurie vaiko širdžiai tuo metu buvo patys svarbiausi: šuniuko įsigijimas, pirmasis randas, iškrėstos išdaigos su draugais ir pan. Prisiminimų su Palanga praktiškai neturiu, nes vaikystėje dažniau laiką leisdavome prie Platelių ežero. Atmintyje vis dar išlikusios mamos pasakotos Platelių ežero salų legendos, kurias ji iliustravo ir kurias galima pamatyti lankantis Žemaitijos nacionaliniame parke. 

Bet, žinoma, kaip ir didžiajai daugumai Lietuvos moksleivių, teko ketvirtoje klasėje atvykti į Palangą. Nors iš jos labiausiai įsiminė ne jūra, ne tiltas ar Gintaro muziejus, o mane sukausčiusi baimė atrakcionuose, keliantis apžvalgos ratu. Pamenu, priešais sėdinti draugė rėkia: „Žiūrėk, jūra matosi!“ O ta jūra man už nugaros, taip ir nesugebėjau pakankamai pasukti galvos, kad ją išvysčiau. Iki šiol beprotiškai bijau aukščio, dėl to vengiu visų apžvalgos bokštų. 

– Jūsų vyras Danas ryškiai sužibėjo miesto politikoje – degė noru, siūlė įdomių idėjų. Ar lengviau atsidusote, kai jis paliko politiką? Ar jums teko išlieti ašarų, kai jis buvo narstomas po kaulelį, puolamas?

– Dano užsidegimas ir įdomios idėjos neišseko pasitraukus iš politikos, tik visa tai dabar realizuojama privačiame versle, o ne visuomeninėje veikloje. Skirtumas tik tas, kad viešai apie tai nebebūtina pasakoti, nėra ir oponentų, o jei kas ir nepasiseka, neatsiranda būrio aplinkinių, kurie apie tai vis primena, tad viskas – daug paprasčiau. Danas jau mūsų draugystės pradžioje pasielgė labai išmintingai ir paruošė mane tam keliui, kuriuo jis tuo metu ėjo. Ir tas kelias tikrai nebuvo lengvas, o kartais net nemalonus. 

Labai gerai pastebėjote, jis viešoje erdvėje buvo puolamas ir gana aršiai, nors kai kas tai vadino „konstruktyvia kritika“, bet, vargu, ar tai tilpo net į kritikos rėmus, o ką jau kalbėti apie konstruktyvumą. Pati labai mėgstu filosofiją ir į įvairias situacijas – ar lydėtų sėkmė, ar užkluptų neganda – žvelgiu gana filosofiškai. Ir tuo metu ašarų neliejau, o vadovavausi stoicizmo filosofija: kai negali suvaldyti išorinių veiksnių, gali valdyti vidinę laikyseną. Senekos išmintis, sudėta į laiškus Liucilijui apie gyvenimo prasmę, vidinę žmogaus stiprybę, dvasios ramybę ir didybę, iki šiol man yra knyga „numeris vienas“ mano asmeninėje bibliotekoje. 

– Klaipėdos universiteto Istorijos ir archeologijos katedroje (Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute) jūs 2020 metais apsigynėte magistro darbą „Palangos miesto ir valsčiaus savivalda 1921–1940 metais“. Kodėl būtent tokią temą pasirinkote?

– Dirbdama Palangos kurorto muziejuje jutau tyrimų ir žinių apie tarpukario savivaldą trūkumą, nors iš pradžių planavau atlikti tyrimą remiantis vieno asmens politine patirtimi. Tyrimo objektas turėjo būti ilgametis Palangos valsčiaus viršaitis Feliksas Paulauskas, nes jo vaikaičiai suteikė galimybę naudotis išlikusiu šeimos archyvu, kuriame buvo puikios medžiagos. Ieškodama papildomos informacijos Lietuvos centriniame valstybės archyve, radau pakankamai medžiagos, kad tyrimas būtų išplėstas ir apimtų visą Palangos tarpukario savivaldos kūrimą ir raidą, nesikoncentruojant į vieną asmenį. Pavyko ištirti Palangos valsčiaus, o vėliau ir miesto savivaldos rinkimų aplinkybes, kaip vykę valdžios formavimo procesai koreliavo su visa Lietuvos savivaldos sistema, rekonstruoti tarybų narių sąrašus, tikslius burmistrų valdymo laikotarpius. Dėl 1945 metais sudegusio savivaldybės pastato ir jame buvusių dokumentų, daug kas buvo nuėję užmarštin. Džiaugiuosi, kad man pavyko užpildyti Palangos tarpukario savivaldos istorijos spragas ir, manau, kad šis darbas bus akstinas tolesniems tyrimams.

– Regis, neseniai paroda tokia tematika vyko ir „Anapilyje“, Palangos kurorto muziejuje?

– Šiais metais Palanga švenčia ne tik prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, bet ir savivaldos šimtmetį. Parengta paroda „Palangos savivalda 1921–1940 metais“, remiantis mano atliktu tyrimu, buvo eksponuojama ne tik Palangos kurorto muziejuje, bet ir viešojoje bibliotekoje bei miesto savivaldybėje. Dėl medžiagos unikalumo ir dėl to, kad kitais metais minėsime 90 metų, kai Palangai buvo suteiktos miesto teisės, paroda nepraras savo reikšmės, tad viliuosi, kad ją priims ir švietimo įstaigos. Neabejoju, kad jei kuo daugiau palangiškių susipažins su tyrimo medžiaga, tuo daugiau informacijos pavyks surinkti tolesniems tyrimams, nes galbūt jų šeimos archyvuose yra išlikusių nepublikuotų dokumentų ar fotografijų.

– Visa jūsų profesinė veikla – kryptinga, su stipriu akcentu kultūrai, istorijai, muziejininkystei. Iš kur tai pas jus? 

– Manau, visa tai paveldėjau iš mamos Zafiros Leilionienės. Ji apie 30 metų vadovavo  Plungės rajono tautodailininkams, rengė parodas, šventes, vykdė įvairius projektus, kartu su partneriais įkūrė Plungės kultūros centre Audimo dirbtuves. Augau ne tik skaitydama mamos surinktą literatūrą apie žymius Lietuvos ir pasaulio menininkus, bet ir nuolat girdėdama kalbas apie meną, įvairius kultūros reiškinius, apie linksmus ir liūdnus tautodailininkų nuotykius. 

Teko sutikti ir nemažai kultūros ir meno žmonių. Žinoma, vaikystėje, paauglystėje to labai nesureikšminau, netgi nekreipiau didelio dėmesio, bet aplinka mums vis tiek vienaip ar kitaip daro įtaką. Vėliau atsitiko taip, kad studijuojant bibliotekininkystę, įsidarbinau ne viešojoje bibliotekoje, o mokslinėje bibliotekoje, Žemaičių dailės muziejuje. Taip prasidėjo mano muziejininkės karjera. Metai, praleisti kunigaikščių Oginskių rūmuose, buvo vieni įsimintiniausių mano gyvenime. 

– Ar buvo abejonių dėl dalyvavimo konkurse Kurorto muziejaus direktoriaus/-ės pareigoms užimti? Kai šnekėjote su „Palangos tiltu“, žurnalo „Lietuvos pajūris“ turinio partneriu, šių metų vasarį, nebuvote įsitikinusi, kad dalyvausite konkurse. 

– Neslėpsiu, abejonių buvo. Ir dėl labai natūralios priežasties. Man pati svarbiausia yra mano šeima. Vadovaujant muziejui nuo 2017 metų spalio vidurio, laikinai einančios direktorės pareigose, be visų kitų darbų, reikėjo įgyvendinti tarptautinį projektą „Palanga. Pavilosta. Jūros įkvėpta istorija“ ir kurti muziejaus nuolatinę ekspoziciją. Ypač nuo 2018 metų pabaigos, kai buvo pasirašyta ekspozicijos įrengimo sutartis ir reikėjo parengti istorinę medžiagą, mano šeima dažniausiai likdavo nuskriausta, nes dirbdavau ir po darbo valandų, ir savaitgaliais. Dėl to labai išgyvenau, bet atsakomybė tinkamai atlikti darbą taip pat slėgė. Nenorėjau, kad dar kartą pasikartotų panaši situacija, reikėjo savyje atrasti tą „aukso viduriuką“, nubrėžti tam tikras ribas ir dabar esu ten, kur esu. O kaip bus ateityje – nežinau. 

– Jums teko dirbti su nelauktai į amžinybėn išėjusiu pirmuoju Palangos kurorto muziejaus direktoriumi Jūračiu Viktoru Liachovičiumi. Ko jis jus išmokė? 

– Su šviesios atminties Jūračiu Liachovičiumi kartu dirbome nuo 2014 metų vasario iki 2017 metų spalio ir, manau, buvome puiki komanda. Aš išmaniau, kaip vykdyti muziejinę veiklą, jis – kaip organizuoti įstaigos darbą, vystyti viešuosius ryšius. Muziejų teko kurti praktiškai nuo nulio, tad ir iššūkių buvo įvairių. J. Liachovičių ir mane skyrė galima sakyti visa karta – 40 metų, tad be abejonės, vyresnio žmogaus patarimai dažnai būna naudingi. 

– O kokia jūsų „Anapilio“ vizija?

– „Anapilis“ jau nebėra vien „Anapilis“, tai kartu ir Palangos kurorto muziejus, nešantis didžiulę atsakomybę už Palangos krašto istorijos puoselėjimą. Man labiausiai norėtųsi, kad ilgainiui muziejus taptų moderniu daugiafunkciu pajūrio regiono istorijos ir kultūros pažinimo centru. Jis būtų atviras ir jame įdomios veiklos bei žinių atrastų įvairaus amžiaus, socialinių grupių ir išsilavinimo žmonės. Kad tiek palangiškiams, tiek miesto svečiams apsilankius muziejuje vis norėtųsi sugrįžti atgal, nes čia jų laukia įkvepianti erdvė kūrybai ir vis naujos patirtys. 

Kokie muziejaus įvertinimai jums – itin brangūs?

– Žinoma, vaikų! Jiems įtikti – sunkiausia (šypsosi). Todėl labai džiaugiuosi, kai mokyklinukai, apsilankę muziejuje su klase, žada kitą kartą sugrįžti ir atsivesti savo tėvelius.

– Esate drąsi – net vieną Palangoje gimusį ir augusį modernistą su jo „gmail“ susirašinėjimų išrašais „įsileidote“, nors jo menas kokiai nors grafų Tiškevičių stilistikos gerbėjai – visai ne menas. Kokias menines ribas jūs esate nustačiusi ekspozicijoms muziejuje? Kaip „Anapily“ sprendžiama, kokią parodą surengti, o kokios – ne? Ar esate atsisakiusi kai kurių sumanymų, planų, nes pabūgote, kad galite būti nesuprasta ar „nudegti“?

– Argi čia drąsa? (Šypsosi). Nemanau. Taip pat nemanau, kad menas turi būti ribojamas remiantis kitų suvokimu ar supratimu. Meno raida nebūtų nė kiek pasistūmėjusi ir vis dar pieštume ant uolų, jei kažkas nebūtų išdrįsęs padaryti kitaip, išplėsti ribas. O be to, kas šiandien atrodo kaip erezija, rytoj jau gali būti ortodoksalu. 

Neslėpsiu, dėl jūsų minėtos parodos „Prie Baltijos“ net muziejaus kolektyve vyravo prieštaringos nuotaikos. Bet tame ir slypi žavesys, intriga, kuri kviečia diskutuoti, pažvelgti kitaip nei mums įprasta. Labai gaila, kad koronavirusas sutrukdė man pačiai sudalyvauti šios parodos atidaryme, bet tikiuosi, kad tai – ne paskutinė panašaus pobūdžio paroda muziejuje. 

O muziejuje eksponuojamos įvairios parodos ir meninės ribos nenustatinėjamos, tikrai nediktuojama kas galima, o kas ne. Dažniausiai tenka atsisakyti tokių parodų, dėl kurių eksponavimo laiko nesutariame su autoriumi, arba paroda tinkamai neišpildo muziejaus erdvių, reikalauja papildomų finansų ir panašiai. 

Muziejus nesispecializuoja rengdamas vienos meno krypties parodas, kaip tai daro, pavyzdžiui, šiuolaikinio meno centrai ar galerijos. Jis yra atviras visiems, ypač Palangos miesto bendruomenei. Todėl rengiame ir profesionaliojo meno, ir tautodailės, ir istorinės tematikos parodas. Siekiame pristatyti kuo įvairesnio žanro meną muziejaus lankytojams. 

O ar esate kam nors atsakiusi neigiamai: „Ne, kitą kartą, tai – ne mums“?

– Atsakyti neigiamai yra tekę, bet tik dėl to, kad mūsų muziejus yra gan populiarus ir visų norinčiųjų sutalpinti tiesiog neįmanoma. Menininkų yra labai daug, o dažnas iš besikreipiančių savo parodą nori organizuoti tik vasaros sezono metu, tad natūralu, kad tenka atsakyti.

– Paprovokuosiu jus: ar į „Anapilį“ „įsileistumėte“ moteriškų ar vyriškų fotoaktų parodą? Na, nors Rimanto Dichavičiaus „Žiedai tarp žiedų“?

– Nuogas kūnas mene – ne naujiena, tad, vargu, ar tai būtų provokacija. Jau Antikos laikų skulptūrų išskirtinumas buvo tame, jog itin didelis dėmesys buvo skiriamas nuogam žmogaus kūnui. Taip vaizduotas ir tobulas žmogiškumas, ir tobulas dieviškumas. Arba Renesanso laikų menas. Imkime, kad ir vienoje švenčiausių katalikiškojo pasaulio vietų, Vatikane, Siksto koplyčioje Mikelandželo nutapytą freską „Paskutinis teismas“. Kiek joje ištapytų, įvairiais rakursais pakreiptų raumeningų nuogų kūnų. Arba to paties menininko bene žinomiausia skulptūra „Dovydas“, jos kopija išdidžiai stovi pačiame Florencijos centre. Kalbant apie fotomenininko R. Dichavičiaus ciklą „Žiedai tarp žiedų“, tai jo pasirodymas labiausiai provokavo tarybiniais metais, kai nuogas kūnas buvo tabu. O šiame XXI a., vargu, ar ką nors stebintų ir piktintų. 

– Bet, sutikite: „Anapilis“ įvairėja, lapkričio 15-21 dienomis prisijungėte prie vykusios Suaugusiųjų mokymosi savaitės, surengdami seminarą suaugusiems „Kaip rūpintis savo psichine sveikata“? 

– Pasaulyje jau kurį laiką keičiasi pačios muziejaus sąvokos samprata. Jei anksčiau muziejų tapatindavome tik su eksponatų saugykla, tai keičiantis visuomenės poreikiams, atsirandant vis naujoms technologijoms, kurios gali būti pritaikytos kultūrinei veiklai, edukaciniams tikslams, savaime suprantama, kad muziejų paslaugų spektras plečiasi ir jos įvairėja. Ypač per pandemiją buvo pastebėta, kad muziejų lankymas teigiamai veikia žmonių psichinę sveikatą, tad kodėl apie ją atskirai nepakalbėjus ir muziejuje? 

– Vietiniai šį pastatą yra apgaubę mistika ir įvairiomis legendomis. Kalbama, jog vila ne be reikalo pavadinta išėjusiųjų myriop vardu. Patyrėte mistikos „Anapily“?

– Tikra tiesa, vilos „Anapilis“ pavadinimas, netradicinė architektūra ir dar vėjo vargonų garsai inspiravo nemažai pasakojimų ir legendų apie šią vilą. Man yra tekę ne kartą būti vienai muziejuje ir dienos metu, ir vėlyvą vakarą, bet jokių paranormalių reiškinių, apart nejaukumo, dideliame pastate, nepatyriau. Bet neslėpsiu, kai kurie muziejaus darbuotojai, tiek buvę, tiek esami yra susidūrę su „keistokais“ dalykais, tačiau apie juos nepasakosiu, nes tai – ne mano patirtis. O ir tokiom temom kalbantis žmogus kažkaip nerimtai atrodo (juokiasi).

– Ar jau žinote, į kokias parodas pakviesite apsilankyti naujaisiais metais?

– Žinoma, parodų planas sudėliotas dar spalio mėnesį. Iš svarbesnių parodų norisi išskirti jau kelerius metus organizuojamą parodą „Balta drobulė“, kuri kasmet skiriama vis kitai su Palanga susijusiai temai ir kuriai savo kūrybą pristato profesionalūs menininkai iš Lietuvos ir kaimyninių šalių. 

Labai džiaugiuosi, jog šiais metais užsimezgė bendradarbiavimas su Lietuvos dailininkų sąjunga, iš kurio gimė projektas „Anapilio matymai“. Jei pasiseks gauti finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, liepos mėnesį lankytojai galės išvysti Eglės Gineitytės ir Laisvydės Šalčiūtės kūrybą. Parodoje bus panaudotos vaizdo ir garso instaliacijos, kurios dar labiau sustiprins lankytojų įspūdį, suteiks galimybę į „Anapilį“ pažvelgti „kitu kampu“.

– O ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Visi keliai veda prie jūros?

– Jau gana ilgai savo kokybišką laisvalaikį sieju su gera knyga ir įdomia kelione. Renku asmeninę biblioteką, tai reiškia, kad vyro, vaikų knygos yra atskirtos nuo manųjų. Ji nėra didelė, nes esu įsitikinusi, kad išsilavinusiam žmogui užtenka šimto knygų, bet... jas reikia rinkti visą gyvenimą. Namuose tai – „šventa vieta“. Vaikai žino, kad be reikalo lįsti – nėra ko (juokiasi). 

Žinoma, literatūra apie Palangą taip pat atrado savo vietą. Seniai iš kelionių nebeparsivežu nereikalingų suvenyrų, geriau įsigyju knygų skirtuką, tad šiokia tokia kolekcija ir jų kaupiasi. Kelionės – atskira tema ir aistra. Mėgstu keliauti labai įvairiai: ir lėktuvu, ir autobusu, ir mašina. Prieš vykdama į kelionę domiuosi šalies kultūra, papročiais, muzika, tradiciniais valgiais, kurių nevengiu vėliau ir paragauti.

Visada stengiuosi išmokti bent jau padėkoti tos šalies, į kurią vykstu, kalba. Neseniai įdomumo dėlei suskaičiavau, kad galiu padėkoti penkiolika kalbų. O jei dar kelis žodžius išmokstu papildomai, pavyzdžiui, pasisveikinti, atsisveikinti, skaičiuoti, tai nebijau jų „įterpti“ kalboje, net jei pirmą kartą ir nedrąsu garsiai ištarti, ir manęs galbūt nesupranta. Žinoma, kelionėse dažnai lankomi objektai būna muziejai. Kamuoja profesinis smalsumas, kai lankydamasi muziejuje domiuosi ne tik eksponuojamais eksponatais, pasakojamomis istorijomis, bet ir kokios priemonės naudojamos: apšvietimas, vitrinos, dizainas, spalvos ir pan. 

Be viso to, dar domiuosi kulinarija, mėgstu grybauti, būti miške. Kai lankomės pas Dano tėvus, net atšiaurią žiemą vykstame į mišką pakūrenti laužo, išsikepti mėsos, pasigrožėti gamta.

– Ar jums svarbu rasti laiko pabūti vienai? Ar prisimenate, kada paskutinį kartą prie jūros vaikštinėjote viena?

– Man būtina kasdien net ir keliolika minučių ramiai pabūti niekieno netrukdomai, susigaudyti savo emocijose, minčių sraute. Taip pasikraunu energijos, kokybiškesnį laiką galiu skirti šeimai, produktyviau dirbti. „Anapilis“ yra ypač patogioje ir gražioje vietoje, tad dažnai per pietų pertrauką išeinu pasivaikščioti prie jūros ar prie Birutės kalno. Jūra mane labiausiai žavi, kai ji nerami, banguoja, putoja.

– Kokią Palangą ir save regite dar po dešimt metų? 

– Palanga visais laikais buvo nepaprastas miestas, todėl ir po dešimtmečio nepraras savo reikšmės. O matant, kaip ji per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė, neabejoju, kad ir toliau gražės, atsiras vis naujų traukos objektų, kokybiškų paslaugų. 

Save matau dešimt metų vyresnę, bet dešimt kilogramų lengvesnę (juokiasi). O jei rimtai, tai net nežinau, ką atsakyti. Šiek tiek baugu pagalvojus, kad vaikai jau bus praktiškai užaugę, dukrai bus 27-eri, sūnui – 20 metų.

Žinoma, turiu planų, kokius tyrimus dar reikėtų atlikti, kokius leidinius išleisti, kaip save ugdyti, kur tobulėti, kokias šalis aplankyti, ką pamatyti, bet kas gali žinoti... Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Krepšinio mėgėjams kurorte sportuoti tapo patogiau – atnaujinta krepšinio aikštelė Kurorto muziejaus kieme.


Virginiją Paluckienę, Palangos kurorto muziejaus direktorę, į Palangą atvedė... meilė. „ Palangoje, galima sakyti, „netiesiogiai“ gyvenau dvejus metus, kai laisvu laiku atvažiuodavau pas mylimąjį (buvusį miesto Tarybos narį, buvusį miesto socialdemokratų skyriaus pirmininką Daną Palucką, dabar – verslininką, – aut. past.), kuris vėliau tapo mano vyru“, – Virginija šypteli pokalbio su...


Palangos tiltas“ jau skelbė, kad paskelbtas konkursas Palangos kurorto muziejaus direktoriaus pareigybei. Kandidatas, be kitų reikalavimų, turi turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą humanitarinių arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį), taip pat – ne mažiau kaip 2 metų vadovaujamojo darbo įmonei, įstaigai ar...


Atidaryta Palangos kurorto muziejaus nuolatinė ekspozicija

"Palangos tilto" informacija, 2019 12 20 | Rubrika: Miestas

Kurorto muziejus verčia naują istorijos puslapį. Šeštadienį, gruodžio 21 d., pirmą kartą buvo atverta muziejaus nuolatinė ekspozicija, lankytojus nukelianti į paslaptingą ir neįtikėtinai įdomų Palangos kurorto istorijos pasaulį.


Linas JEGELEVIČIUS Rasa GEDVILAITĖ Gyvybės gija – labai trapi: energija ir sumanymais tryškusį Palangos kurorto muziejaus direktorių Jūratį Viktorą Liachovičių mirtis pakirto staiga, sekmadienio rytmetį, jam po pusryčių namuose Vasario 16-osios gatvėje tradiciškai išėjusį pasivaikščioti. Beveik pusantros valandos greitosios pagalbos keturių medikų...


Praėjusį savaitgalį Antano Mončio namuose-muziejuje, jo pirmojo aukšto parodų salėje, kuri, kaip ir antrajame aukšte esanti ekspozicijų salė, anot įrašo Lietuvos kultūros vertybių registre, savo išplanavimu primena trinavę bažnyčią, tarp visus muziejaus veiklos metus, per juos vykusias parodas ir renginius primenančių plakatų, solidžių ir ne tokių solidžių...


Virš A. Mončio namų-muziejaus tvenkiasi debesys

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 09 08 | Rubrika: Miestas

Virš Antano Mončio namų-muziejaus, kurių įkūrimo penkioliktosios metinės minėtos šią liepą, tvenkiasi debesys, grasinantys visai šio Palangos kultūros židinio veiklai. Beveik visą vasarą viena iš muziejaus steigėjų – Palangos miesto savivaldybės administracija susirašinėja su Klaipėdos apygardos prokuratūra, į kurios Viešojo intereso gynimo...


Nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo 10-osios Antano Mončio namuose-muziejuje veikia dvi Lietuvos jūrų muziejaus parodos, kurių lankytojai galės pasijusti tikrais kapitonais bei išvysti... delfinų piešinius.


Vakar savivaldybės Tarybos salėje jau padvelkė rinkimais. Ar pagal valstybės programą numatytas lėšų skyrimas vietos bendruomenėms yra politika ir korupcija? Eugenijui Čilinskui, Šventosios seniūnui, pristačiusiam klausimą dėl šalies biudžeto lėšų skyrimo vietos bendruomenėms, – ne, iš Tarybos Etikos komisijos pirmininko pareigų atsistatydinusiam...


Šių metų sausio pradžioje Palangos miesto savivaldybę pasiekė Kultūros ministerijos raštas. Jame siūloma kurorto Savivaldybei perimti VšĮ Antano Mončio namų-muziejaus dalininko teises, pareigas ir kapitalą, kurio vertė – 5 tūkst. litų. Šiuo metu šios viešosios įstaigos dalininkai yra Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Palangos miesto savivaldybė ir Antano Mončio fondas. Kiekvieno...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius