Legendinis Palangos mokytojas Jonas Brazdžionis: „Man svarbiausia, kad mano Zitelė dvasiškai nekentėtų“

Linas JEGELEVIČIUS, 2021-01-06
Peržiūrėta
2240
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Mokytojas Jonas Brazdžionis
Mokytojas Jonas Brazdžionis

Jonas Brazdžionis – poetas, ilgametis Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos (anuomet – antroji vidurinė mokykla) direktorius, šešių poezijos knygų autorius, jau kurį laiką vaikšto vienas be žmonos Zitos. „Pasitvirtino blogiausios prognozės. Jai – Alzheimerio liga, jos atmintis sparčiai silpsta, bet aš kiekvieną savaitę lankau ją slaugos palatoje Palangoje. Tiesa, paskutinius du mėnesius negalime dėl „kovido“ pandemijos pasimatyti. Kai tik ją paguldė į ligoninę, du mėnesius buvau užsidaręs – kankino nerimas, bloga nuotaika – juk kartu susikibę vaikščiojome 63 metus, tačiau dabar save bandau suimti į rankas,“ – sakė 88 metų J. Brazdžionis, sutikęs atvirai kalbėtis su „Palangos tiltu.“
–Net nedrįstu jūsų klausti: kokie buvo praėjusieji metais?
–Jie buvo labai sudėtingi. Koronavirusas – labai blogai, bet šiais metais susirgo mano mylima žmonelė Zita, kuriai jau – 89-eri. Neslėpsiu: Alhzeimeriu (Alzheimerio liga sergantys pacientai praranda gebėjimus justi aplinką, pažinti net savo artimuosius, jiems darosi sunkiau orientuotis – aut.). Ji jau yra gydytojų priežiūroje, o jie man sako, kad jos prognozės – nedžiuginančios.
O man kojoje buvo trombozė (ūminis visiškas arba dalinis kraujagyslės užakimas L. J.), laimei, laiku buvo suteikta pagalba, buvo atlikta operacija – galėjo viskas labai liūdnai baigtis...Pasekmes iki šiol jaučiu – koja yra silpnesnė, patirpsta.
Dėl koronaviruso pandemijos ir karantino žmonės aplink labai skundžiasi – jaučiasi vieniši, stokoja bendravimo. Bet aš jau įpratau būti vienas – išeinu į lauką, kai yra tam būtinybė – nueiti į vaistinę, parduotuvę, pas Zitutę į ligoninę.
Pasakysiu atvirai: žmonai susirgus ir pakliuvus į ligoninę – dabar ji guli slaugos palatoje Palangoje – man vienam buvo labai sunku. Juk mes kartu išbuvome 63 metus. Buvome labai artimi vienas kitam. Kai likau be jos, net tvarkytis buityje nelabai vienas sugebėjau. Bet po poros mėnesių susigriebiau – ėmiau ieškoti širdžiai malonios veiklos, kad mintis kita linkme pakreipčiau. Iš dalies man tai pavyko. Mane dabar palaiko mano kūryba – kai ką rašau, daug skaitau.
Džiaugiuosi, kad mano bičiuliai, kurių vis mažiau lieka – žmonės miršta, man paskambina, o kai kurie ir aplanko.
–Jus visuomet jus su žmona matydavau kurorte vaikščiojančius kartu susikibus rankomis. Kokie buvo pirmieji ženklai, kurie jus privertė sunerimti, kad žmonai kažkas – ne taip?
–Pajutau, kad jai vienai tapo sunku vaikščioti...O vaikščiojant kartu ji man tvirčiau kabinosi į parankę. Kai mačiau žmoną paskutinį kartą prieš du mėnesius, dar prieš karantiną, Zitelė mane atpažino ir mėgino atsakyti į kai kuriuos mano klausimus, nors pasamprotavimų, pamąstymų iš jos nesulaukiau. Matyt, jai jau yra sunku gilesnes mintis suregzti.
–Nebandėte žmonai padeklamuoti ketureilį – tokiu būdu pasiekti jos protą, jausmus?
–Kol buvome kartu namuose, ji būdavo pirmoji, kuriai padeklamuodavau kiekvieną naują savo eilėraštį ar posmą – ji būtinai pareikšdavo savo nuomonę. Kaip klausytoja, ji man kartais duodavo labai naudingų pastabų. O ligoninėje aš jai jau neskaičiau...Paskutiniai mūsų pasimatymai ligoninėje būdavo labai trumpi, iki 15 minučių.
–Ar iki šiol vairuojate savo „Žiguli“ automobilį, kuris jus išskiria iš visų eismo dalyvių?
–Ne, po trombozės ir operacijos nevairuoju, nes jautrumas toje kojoje – mažesnis. Bet aš neatsisakau minčių vėl sėsti už savo automobilio vairo. Kai kas man siūlė automobilį paversti antikvaru. Mintis man patiko, nes tuomet techninę apžiūrą turėčiau atlikti rečiau. Automobiliukas – tvarkingas, neprariedėjęs nė 100 tūkstančio kilometrų. Juo esu nukakęs net iki Pasvalio, savo gimtinės.
–Kas jums dabar be kūrybos teikia dvasinę atramą?
–Aš esu tikintis žmogus. Aš tikiu į Dievą – jis yra kiekvieno kūrėjas, įkvėpėjas bei viltis. Viltis yra didžiausia paskata gyventi, kurti. Viltį su savimi nešiojuosi kiekvieną dieną. Stengiuosi užsiimti man maloniais darbais – kūryba. Dar smagiau, kad ji ir kitus pradžiugina...
–Ko Dievo paprašytumėte dėl savo sergančios žmonos?

–Suprasdamas jos ligos sunkumą ir pasekmes, aš Kūrėjo paprašyčiau, kad ji nejaustų dvasinės kančios ir kad jos fizinė kančia taip pat nebūtų labai didelė.
–O jūs save ruošiate savo paties dvasinei kančiai? Juk jūsų Zita jūsų po penkerių metų gali ir neatpažinti jūsų, jeigu liga smarkiai progresuos.
–Taip, taip. Esu viskam pasiruošęs. Suprantu tikrovę ir kad jai reikia ruoštis. Jeigu taip nutiktų, kaip sakote, man būtų labai didelis dvasinis smūgis. Bet ką gi darysi – juk tai ne mano valioje.
–Mokytojau, jūs esate labai stiprus žmogus. Pakeiskime pokalbį...Gal galite dabar ekspromtu „Palangos tilto“ skaitytojams padeklamuoti savo naujausią eilėraštį, kuris žmones įkvėptų?
–Apie metų pabaigą ar, labiau filosofinį, apie tai, kad dabar nutiko mūsų žemei?
Apie metų pabaigą prašau..
–Diena trumpiausia jau atėjo
–Beveik nėra šviesos
–Už lango nesijaučia vėjo
–Sulaukėme metų pabaigos
–Didžiausia šventė – jau prie durų
–Skubėkite puošti eglutes
–Patyrėme mes laikmetį sūrų
–Vieniems sutikti jas reikės
–Ir nelakstysime mes po miestą
–Gal ir pavaikščiosime mes gatve
–Jeigu kavinės mus pakviestų
–Mes atsakysime: „Ačiū, bet – ne...“
–O kai Naujųjų mes sulauksime
–Tikrai diena vėl ilgesnė bus
–Linksmesnę gaidą vėl užtrauksime
–Jeigu leis vėl nueiti į svečius...
–Turbūt gyvų jūsų kartos žmonių nedaug jau yra likę kurorte?
–Jūs labai teisingai pastebėjote. Jaučiu, kad mano bendraamžių gretos labai retėja. Neseniai palaidojome savo seną gerą pažįstamą dar iš Skuodo laikų (Skuode J. Brazdžionis dirbo mokyklos direktoriumi – L. J.) Ireną Jareckienę, kurią aš Skuode priėmiau į darbą mokykloje, prieš tai palaidojo jos vyrą. Jos gyvenimo gale jai skambindavau kiekvieną dieną – vis stengdavausi paguosti, žodžiu sustiprinti. O prieš pat savo mirtį ji man pasakė: „Aš, Jonai, jau nebegaliu...“ Netrukus sulaukiau skambučio, kad ji mirė.
–Ar jums lengva priimti mintį, kad to gyvenimo šioje žemėje galbūt likę nedaug?..
–Aš nebijau mirties temos, mirtis manęs negąsdina. Kaip minėjau, aš – tikintis žmogus. Svarbu iki gyvenimo galo stengtis likti pagal jėgas aktyviam – palikti kokį nors pėdsaką šioje žemėje.
Aš žmones skirstau į dvi grupes. Tuos, kurie pergyvena dėl visko, dejuoja ir kuriems mirtis – baisu. Kiti, kurie labiau džiaugiasi gyvenimu ir supranta savo laikinumą. Kurie kalba, kad jų pradėtus darbus pratęs jų vaikai. Mes su Zitute – bevaikiai, tad mes to pasakyti apie save negalime. Vaikai ir artimi žmonės, kurių mes turime nemažai – didelis skirtumas.
Kai kalbuosi su pirmosios grupės žmonėmis, būtent įteigti jiems, kad svarbiausia palikti savo ženklų žemėje ir mėgautis, kiek jėgos leidžia, kiekviena diena joje.
Į sunkumus aš stengiuosi žiūrėti filosofiškai – juk man teko patirti visą Antrojo pasaulinio karo pradžią, pokarį, mūsų šeima nukentėjo nuo jo baisumų. Žinoma, šita koronaviruso pandemija – ko gero, antras toks baisus dalykas po karo.
–Gal dar vieną knygą planuojate?
–Turiu visokių minčių. Mano eilės mane palaiko dabar. Rašau, kiek galiu. Tik neseniai galiu rašymui vėl susikaupti, bet kol kas rašyti man nelengva. Kai tik žmona susirgo, mano rašymas irgi „susirgo.“
Kas gyvenime jums yra svarbiausia?
–Man gyvenime yra svarbiausia išlikti teisingu žmogumi. Aš beveik visą gyvenimą išdirbau mokyklos direktoriumi. Aš visuomet stengiausi būti teisingas. Net jeigu suklysdavau – ar manydavau, kad klystu – visada rasdavau jėgų atsiprašyti. Galbūt dėl to mane daugelis prisimena – ne piktuoju. Neseniai vienas mano mokinys, po daugelio metų sutikęs mane Palangoje, pasisveikino su manimi ir pasakė: „Mokytojau, atsiprašau, aš tuomet prieš 20 metų buvau neteisus...“ Būti teisingu nėra lengva – ir dėl ambicijų, ir gėdos jausmo, bet visiems linkėčiau pajusti teisingumo jausmą. Jeigu žmonės jį pajus jumyse, su jumis elgsis visai kitaip.
Kas jus prisiminė per Kalėdas?
–Ačiū Dievui, turiu tokių žmonių. Visų pirma, mūsų artimi giminaičiai – Zitelės visa giminė yra Palangoje arba šalia jos. Zitelės dukterėčia Marytė – didelė mūsų paspirtis, kuri mus globoja. Taip pat jos sesuo Adelė, Vydmantuose gyvena Zita Rimkienė, kita mūsų giminaitė, kuri mūsų gyvenimuose – didelė parama. Turime ir daugiau artimųjų bei bičiulių, kurie mus prisimena. Aš pats – iš Pasvalio, bet, kaip minėjau, mano kartos žmonės jau išėję iš šio gyvenimo. Man paskambina ir buvę mano mokiniai, buvę bendradarbiai. Didelis ačiū jiems visiems.

 

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Ir gerų namų nebūna be dūmų – Palangos senosios gimnazijos, žinomos dėl savo akademinių pasiekimų visoje šalyje, akademinę atmosferą sujaukė galimai nederamas dvejų mokytojų elgesys. „Palangos tilto“ šaltiniai tvirtina, kad vienas mokytojas užmezgė romaną su abituriente gimnaziste, o kitas kaltinamas seksualiniu priekabiavimu prie gimnazisčių. Skaitykite visą straipsnį naujame laikraščio...



Palangą pasiekė puiki žinia iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos –  Palangos senosios gimnazijos geografijos mokytojas ekspertas Nerijus Vaišvilas tapo Metų mokytojo premijos laureatu.


Paskutinį vasaros šeštadienį, rugpjūčio 28 d. 20:30 val., tarptautinis pučiamųjų muzikos festivalis „Amber Wind“ kviečia į šventinį Gala koncertą „Palangos koncertų salėje“, kur pirmą kartą pasirodys veržlus, kūrybingas ir nuolat stebinantis Latvijos radijo bigbendas. 


Palangos senosios gimnazijos geografijos mokytojas metodininkas Nerijus Vaišvilas, pakalbintas apie gimnazistų pasiekimus geografijos olimpiadose ir konkursuose, teigia, kad labai džiaugiasi ir didžiuojasi savo mokiniais ir jų pasiekimais šiemet.


Jonas Brazdžionis – poetas, ilgametis Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos (anuomet – antroji vidurinė mokykla) direktorius, šešių poezijos knygų autorius, jau kurį laiką vaikšto vienas be žmonos Zitos. „Pasitvirtino blogiausios prognozės. Jai – Alzheimerio liga, jos atmintis sparčiai silpsta, bet aš kiekvieną savaitę lankau ją...


Jonas Brazdžionis – poetas, ilgametis Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos (anuomet antroji vidurinė mokykla) direktorius, šešių knygų autorius, jau kurį laiką vaikšto vienas be žmonos Zitos."Pasitvirtino blogiausios prognozės - jai Alzheimerio liga, jos atmintis sparčiai silpsta, bet aš kiekvieną savaitę važinėju į slaugos ligoninę Palangoje...


Visuomenei duris atveria atnaujintas legendinis „Anapilis“

Palangos m. savivaldybės informacija, 2016 08 18 | Rubrika: Aktualios naujienos

Ketvirtadienį, rugpjūčio 25 dieną, nuo 16 iki 18 val. Palangos miesto savivaldybės administracija kviečia visus palangiškius ir kurorto svečius susipažinti su restauruota Palangos istorine vila „Anapilis“. Legendomis apipinto pastato atnaujinimas buvo ilgai lauktas, tad šis įvykis – itin reikšmingas visai Palangos bendruomenei.   


Nusipelnęs mokytojas – girtuoklis?...

Vitalius Bernardas LITVAITIS, 2013 07 18 | Rubrika: Miestas

Šią žmogaus orumą žeminančią istoriją beveik prieš tris dešimtmečius pasipasakojo pagrindinis jos personažas – šviesaus atminimo buvęs Vaikų muzikos mokyklos direktorius, Lietuvos nusipelnęs mokytojas Vytautas Strikas (1937-1988).


„Dabar viskas nuo jūsų priklauso – jeigu taikliai pataikysite, statybos vyks sparčiai“, – pajuokavo legendinis krepšininkas, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis, pasisukęs į universalaus sporto komplekso statybos pradžią ženklinančią kapsulę su laišku ateities kartoms, kurį be A.Sabonio pasirašė kurorto meras...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius