Ketvirtą kartą Japoniją aplankęs palangiškis Virgilijus Danilevičius: „Neidealizuoju Japonijos, bet ji man dvasiškai artima“

Nors palangiškis Virgilijus Danilevičius, kurio visas gyvenimas prabėgo aviacijoje – nuo sklandymo paauglystėje Vilniaus sklandymo klube iki vadovaujančio darbo Civilinės aviacijos administracijoje – Japonijoje apsilankė jau ketvirtą kartą, japonologu, tai yra Japonijos kultūros, kalbos ir istorijos žinovu ar ekspertu, jis savęs nevadina. „Oi, ne, tikrai toks nesu, tik domiuosi. Domėtis Japnija pradėjau seniai, kai įsigijau knygą apie Japonijos meną. Neidealizuoju Japonijos, bet ji man dvasiškai artima,“ – sakė V. Danilevičius „Palangos tiltui.“ Palangiškis į Japoniją visada keliauja vienas, bet jo visa šeima jį labai palaiko.

–  Kokias keistenybes Japonijoje teko pastebėti?

–  Keistenybės? Gal tai, kad Osakoje (Kansai regione) metro eskalatoriuose žmonės stovi dešinėje pusėje, o Tokijuje kairėje? Įeinant į kambarį privaloma nusiauti batus? Šį kartą Tokijo gatvėje mačiau ilgą žmonių eilutę: jie kantriai stovėjo ir laukė savo eilės parūkyti tam skirtoje stotelėje, ant kurios buvo užrašas „Nemokamas WiFi“. Šindžiuku net per tris pastato aukštus vartosi ir kniaukia turistų džiaugsmas-milžiniškas 3D katinas, paėjus toliau virš daugiaaukščio pastato išvysti kyšančią Godzilos galvą. 

Šeštadieniais ir sekmadieniais, nuo 12 iki 17 val., draudžiamas eismas bet kokioms susisiekimo priemonėms pagrindinėje Ginzos gatvėje su prabangiausiomis parduotuvėmis ir restoranais. Mačiau, kaip besąlygiškai laikomasi šio reikalavimo. Bet tai nėra man keistenybės. Kitiems keliautojams – taip. 

Šios šalies istorijoje – itin daug tragizmo, bet dar daugiau joje yra stiprybės. Juk Japonija sugebėjo atsitiesti po Hirošimos ir Nagasakio atominio bombardavimo siaubo, po 1923 metų Didžiojo Kanto žemės drebėjimo ir Tokijo baisiausio bombardavimo 1944-1945 metais.

 –  Ar tiesa, kad japonai ypač uždari ir santūrūs?

–  Netiesa. Pirmojo apsilankymo Kiote metu, perėjus akmenimis per Kamo ir Takano upes, mane „pasigavo“ pradinių klasių mokytoja ir paprašė atsakyti į vaikų klausimus apie švarą (jie pakrantėje rinko šiukšles). Teko atsakinėti, o mokinukai kruopščiai užsirašinėjo mano atsakymus. Osakos metro traukinyje pakeleivis su šypsena teiravosi, kur gi aš vis tik vykstu, papasakojo, kad lankėsi Europoje. Šio apsilankymo metu, apžiūrint gatvėje istorinį pastatą, iš jo išėjęs žmogus paprašė manęs palaukti ir po kurio laiko atnešė ir padovanojo man atvirutes su to pastato Ukijo-e, japoniškomis medžio graviūromis. Plaukiant keltu, japonų šeima nuoširdžiai pasidomėjo, kaip man sekasi? Tai tik keli  japonų draugiškumo pavyzdžiai.

–  Mačiau Youtube laidą, kad japonai teikia itin didelę reikšmę maisto produktų ekologijai, šviežumui ir estetiniam įpakavimui. Dėl to melionas gali kainuoti virš šimto eurų, o pomidorų dėžutė – virš pusšimčio. Ar tai tiesa? Kokios kainos jus apstulbino?

–  Labai brangių maisto produktų neteko išvysti. Esu girdėjęs, kad šių metų pirmąją Tokijo žuvų turgaus darbo dieną didžiulis, virš 200 kg svorio melsvapelekis tunas buvo parduotas gal už   700.000 eurų. Žinau, kad prabangiuose restoranuose jautienos kepsnys, rameno dubuo gali kainuoti šimtus eurų, nors įprasta rameno kaina yra apie 6 eurus. Maisto kainos stebino gerąja prasme: sočiai ir skaniai pavalgyti Tokijuje nėra brangu, tikrai pigiau ir sveikiau nei Palangoje. Tuo iškart įsitikinau sugrįžęs namo. Visos kainos šiuo metu nėra aukštos, nes Japonijos jenos kursas euro atžvilgiu yra nukritęs. Visada maitinuosi mažuose restoranėliuose kartu su vietiniais gyventojais. Tereikia iš išpuoselėtos pagrindinės gatvės pasukti į šoninę siaurą gatvelę, ir iškart pajunti daugiau tikrumo, jaukumo ir šilumos.

– Ar dėl savo nepatyrimo esate stipriai „nudegęs“ – pakliuvę į nepavydėtinas situacijas? Kokias? Ką kiekvienam rekomenduotumėte prieš kelionę į Japoniją?

– Nors keliauju vienas, nesu pasiklydęs ar nusivylęs. Patarimai – paprasti. Keliones iš anksto kruopščiai suplanuokite, bet atvykę būkite lankstūs. Kai šį kartą Tokijuje lietuviškai lynojo, laikinai atidėjau keliones iš sostinės ir apsilankiau Tokijo nacionaliniame muziejuje ir Azijos meno galerijoje. Visada pasirinkite viešbutį netoli metro stotelės. Jei ruošiatės traukiniais pakeliauti po šalį, iš anksto išsiaiškinkite, kur bei kokia traukinių linija vyksite. Neprisiriškite prie iš anksto pasirinkto išvykimo laiko: jei anksčiau atvykote į geležinkelio stotį, nedelsdami sėskite į reikiamos linijos traukinį. Kartais be persėdimų keliauti neįmanoma, pavyzdžiui, tiesioginis greitasis traukinys link Ramiojo vandenyno pakrantės vyksta retai. Keliaujant vietiniais lėtais traukiniais, persėdimai yra patogūs ir užima labai nedaug laiko. Tie, kas domisi Japonijos kultūra, galėtų iš anksto kelionės laiką suderinti su svarbiu renginiu. Man tai yra pavykę: stebėjau įspūdingą Mifunės festivalį Arašijamoje. 

Pasinaudokite neįkainuojama galimybe pažinti šalį vienos dienos kelionėmis traukiniu. Apsistojus Kiote, galite nuvykite į Narą, Udžį, Osaką, Hikonę... 

Mėgstate maudytis? Tada siūlyčiau apsilankyti Bivos ežero Omimaiko paplūdimyje ir būtinai Amanohašidate (vienas iš trijų pačių gražiausių Japonijos kraštovaizdžių Japonijos jūros Miyazu įlankoje). Jei mėgstate vaikščiojimą gamtoje, pasirinkite Kuramos-Kibunės maršrutą kalvotu mišku netoli Kioto. Iš Tokijo galite pasiekti Kamakurą, Enošimos salą, Boso pusiasalį su Ramiojo vandenyno paplūdimiais, Kavagoję... Šintoizmo maldyklų, budizmo šventyklų, Zen sodų net neminiu, tiek jų daug. Visos šios kelionės man buvo įsimintinos. 

Jei domina sendaikčių turgūs, toks turgus būna Kiote šalia Todži maldyklos. Savo gausybe ir įvairove jis pranoksta bet kokius įsivaizdavimus! Tokijo Oedo lauko antikvariniame turguje taip pat verta apsilankyti, tiesa, čia nenusipirksite arbatos, neužkąsite. Tarp kitko, tai seniausias tokio pobūdžio turgus Japonijoje.

– Kokias vietas šįkart aplankėte? Kokias vietas Japonijoje būtinai aplankote per kiekvieną kelionę?

– Keltu plaukiau iš Kurihamos uosto, esančio Miuros iškyšulyje, į Hamakanaya uostą Boso iškyšulyje. Kominato geležinkelio senučiu traukiniu keliavau per Boso pusiasalį. Ši geležinkelio linija buvo pradėjo veikti 1925 metais. Neblėstantį įspūdį paliko dešimtmečiais  nepakeistos (!) išvaizdos senutėlės medinės geležinkelio stotelės. Istorinių stotelių išorės ir vidaus paprastumas, idealus tvarkingumas, kuklumas, sodri žaluma, supanti geležinkelio bėgius, kaimelių vaizdai paliko daug didesnį įspūdį nei sostinės prabanga. Buvau nuvykęs į plačiai žinomą didžiulį švelnaus smėlio Ondžiuku paplūdimį, išsimaudžiau dar labai šiltame Ramiajame vandenyne. Kaip ir kiekvienos kelionės metu pabuvoju turistų nelankomose paprastose, bet mielose gatvelėse, kurios man visada – mielos ir daug ką pasakančios.

– Kaip bendraujate Japonijoje? Per Google vertėją?

– Domiuosi japonų kalba, todėl visada stengiuosi nors šiek tiek pakalbėti japoniškai. Tiems, kas norėtų savarankiškai pasimokyti šios kalbos prieš keliaujant, patarčiau būtinai klausytis originalių japonų kalbos garso įrašų; juos siūlyčiau išsiversti į lietuvių kalbą, kad suvoktumėte tikrąją prasmę ir, žinoma, nepamiršti gramatikos.

– Ar esate sutikęs lietuvių Japonijoje? Ar tie, joje ilgai gyvenantys, jau „sujaponėję“?

Ne, nesu sutikęs. Spėju, kad lietuvių prisitaikymas prie vietinių gyventojų gyvenimo būdo gal pakeičia juos į gerąją pusę? Su šypsena pasakoju, kad, jeigu Japonijoje traukinyje rastą plastikinį butelį jie pakelia ir parsineša namo ar išmeta pakeliui į tik tam skirtą atliekų konteinerį (jei jį pavyksta surasti), tai gal taip jie elgsis atvykę ir į Palangą? 

– Kokios yra japonų nerašytos mandagumo taisyklės? Ir ko geriau nedaryti?

– Šios taisyklės yra plačiai žinomos. Pirmą pamokėlę gavau pirmąkart atskridęs. Su kitais keleiviais atsipalaidavę laukėme autobuso iš Naritos oro uosto į Tokijų. Prie mūsų priėjo darbuotojas ir griežtai visus sustatė į eilę. Prisimenu, mes tada nustebę nusišypsojome, bet tas darbuotojas buvo teisus. Ramiai ir tvarkingai stovima eilėse belaukiant atvykstančio traukinio, gatvėje prie pamėgtų kavinių, prie eskalatorių metro stotyse. Be mandagumo ir drausmingumo būtų pražūtis, juk, pavyzdžiui, Šindžiuku traukinių stotis aptarnauja 3,6 milijonų, o Tokijo metro net 6,5 milijonų keleivių per dieną. Tūkstantiniai, šiek tiek triukšmingi skubančių keleivių srautai stotyse juda be sustojimo, bet nesusikerta. Tobula. Nepastebėjau jokių pokalbių mobiliaisiais telefonais viešose vietose. Tik kelis paspirtukininkus pastebėjau sostinėje. Važiavo jie atsargiai ir nenaršė internete – įprastas vaizdas pas mus.

– Ar Japonijoje buvote apsistojęs viešbuty kapsulėje?

– Ne, neteko, bet Kyoto vienais metais buvau apsistojęs ryokane. Tai – tradiciniai užeigos namai: nedidukas kambarėlis, kabliukas ant sienos su keliais pakabais, apvalus žemas staliukas, nedidelis televizorius ant mažytės spintelės, tatamis. Miegi, pasiklojęs neypatingai patogų čiužinį ant grindų. Ryte pabundi su skaudamais šonais, bet greitai pripranti. Batus, aišku, reikia palikti ryokano priimamajame. 

– Ar yra pakankamai knygų lietuvių kalba apie Japoniją?

– Manau, kad taip. Knygynuose galima rasti nemažai žinomų japonų rašytojų romanų, pažintinių knygų.  Tiesa, stebiuosi, kad iki šiol neišversta į lietuvių kalbą ypatingai vertinga Daisetz T. Suzuki knyga „Zen ir japonų kultūra“ bei „Sakuteiki“ (seniausias neįkainuojamas tekstas apie Japonų sodų kūrimą). Deja, pasitaiko grožinės literatūros „vertimų“ ne iš originalo kalbos (japonų), bet iš tarpinės kalbos, pavyzdžiui, anglų.

 Mano nuomone, tai ne tik neapdairių skaitytojų apgavystė, bet ir akivaizdžiausias japonų literatūros negerbimas. Prieš įsigydami japonų rašytojo knygą, skaitytojai visada turėtų pirmiausia įsitikinti, kad vertimas yra iš originalo (japonų) kalbos.

– Dėl sankcijų Rusijai skrydžiai į Japoniją nevyksta per Rusijos teritoriją, matyt, dėl to jie trunka ilgiau? Kaip jūs ištveriate tokius ilgus skrydžius?

– Skrydis iš Helsinkio į Tokiją truko 13 valandų. Tai nėra labai ilgai – juk šiuo metu ilgiausias pasaulyje skrydis iš Singapūro į Niujorką trunka virš 18 valandų. Į Tokiją skridome per Vidurio Europą ir Aziją, bet atgal skrydis vyko visai kitaip. Pakilę iškart pasukome ne į Vakarus, o į Rytus. Pradžioje skridome virš Ramiojo vandenyno, po to pasukome į Šiaurę ir per Beringo sąsiaurį (kairėję – Sibiras, dešinėje – Aliaska) atsidūrėme virš Čiukčių jūros. Po posūkio į Vakarus  mūsų skrydis į Helsinkį vyko virš Arkties vandenyno per Šiaurės ašigalį.  

– Esate daug metų dirbęs vadovaujančiose pareigose skrydžių saugos srityje. Ar skristi dabar tapo patogiau? O gal atvirkščiai – ne? Kokios aviacijos naujovės, tapusios avialinijų ir skrydžių kasdienybe, jus stebina, žavi?

– Visas gyvenimas prabėgo aviacijoje: nuo sklandymo paauglystėje Vilniaus sklandymo klube iki darbo Civilinės aviacijos administracijoje. Be jokios abejonės, skristi tapo saugiau ir smagiau. Oro uostuose įdiegti pasienio kontrolės automatiniai praėjimo vartai yra išmanus palengvinimas ne tik pareigūnams, bet ir keleiviams. Ilgiausiais maršrutais skrendame lėktuvais, turinčiais tik du variklius. Skrydžio iš Tokijo metu buvome nutolę nuo atsarginių aerodromų net per penkias skrydžio valandas!

 Navigacijai naudojamas GPS vietos nustatymo tikslumas yra septyni metrai. Tiesa, Šiaurės platumose (ir šio skrydžio metu) GPS signalas kartais būna nepasiekiamas. Bet štai pagaliau lėktuvas iš Tokijo penktą valandą ryto nusileidžia Helsinkio oro uoste. Po 13 valandų ore dar nepabudusius keleivius, ketinančius skristi toliau, iškart tikrina aviacijos saugumas. Bet juk mes jau buvo patikrinti Tokijo Hanedos oro uoste ir ant jokios ledo lyties pakeliui nebuvome išlipę! Belieka tikėtis, kad kada nors vis tik bus pasirašytas atitinkamas ES-Japonijos susitarimas. O svarbiausia, kad visada po ilgų kelionių sugrįžus namo supranti, kad geriausia yra mūsų Palangoje! 

Virgilijaus Danilevičiaus nuotraukos