Medicinos mokslų daktaras, profesorius Saulius Čaplinskas: „Kaip gydysime sveikatos apsaugos sistemą?“

Daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų nemano, kad jų sveikata yra gera. Tai – vienas prasčiausių rodiklių Europos Sąjungoje (ES). Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos sveikatos sistemoje vyko pokyčiai. Nedidelė dalis sveikatos rodiklių pagerėjo, tačiau tebėra nemažai neišspręstų ilgalaikių problemų: išlaidos sveikatai vienam gyventojui yra dvigubai mažesnės už ES vidurkį, trūksta gydytojų, slaugytojų, vaistininkų, netolygus jų pasiskirstymas, ilgėja eilės pas gydytojus, žmonių mokėjimai savo lėšomis už sveikatos paslaugas ir vaistus yra vieni didžiausių ES. Pertvarkų išdavoje atokesnių savivaldybių gyventojams sumažėjo galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas, įsigyti vaistų. 

Reikia planuoti daugiau gydytojų parengimą

Apklausose gyventojai nurodo, kad viena iš svarbiausių problemų – ilgos laukimo eilės pas gydytojus. Pasak Europos Komisijos (EK), Lietuvoje teikiamų prevencinių, ankstyvosios diagnostikos ir pirminės sveikatos priežiūros paslaugų spektras nedidelis, apimtys nepakankamos. Pripažįstama, kad popandeminiu laikotarpiu itin išaugo gydytojų konsultacijų poreikis, tačiau žmones stebina tušti poliklinikų koridoriai, o pas savo šeimos gydytoją kartais tenka laukti daugiau nei savaitę. Ir tai yra daug, nes pas šeimos gydytoją žmogus turėtų patekti greičiau nei per savaitę. Dėl ilgų eilių laukiant tyrimų piktinasi ne tik pacientai, bet ir gydytojai. Tuo tarpu Valstybės kontrolės ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į medicinos specialistų rengimo paklausos ir pasiūlos planavimo priemonių trūkumą. Vadinasi, pasiūla nekoreliuoja su paklausa. Panašu, kad rengiami specialistai ne tų specializacijų, kurių labiausiai trūksta sveikatos sistemoje. Kai trūksta medikų, tai eilių mažinimas darbo organizavimo priemonėmis daugiau primena teoriją, nei veikia praktikoje. Todėl artimoje ateityje būtina įvertinti realų medikų poreikį ir planuoti padidinti jų rengimą (ypač slaugytojų). Be to, būtina sureguliuoti medikų darbo krūvius, darbo užmokestį, motyvuoti juos daugiau dirbti viešajame sektoriuje, o ne privačiame, kaip yra dabar. Stabdyti emigraciją. Sveikatos politikos požiūriu, reikia ieškoti problemos šaknų, o ne tik tenkintis kosmetiniais darbo organizavimo bei sistemos „papudravimais“. Šiuo metu apie trečdalis gydymo įstaigų nurodė, kad joms trūksta slaugytojų ir jų padėjėjų. Sakoma, kad nėra jų iš kur paimti – jų tiesiog nėra pakankamai paruošta. Siekiant mažinti eiles, efektyvesnės darbo organizavimo priemonės, kaip teigia regionų įstaigų vadovai, jau yra išsemtos. 

Gauti siuntimą pas gydytoją specialistą – jau „šventė“. Visgi, net turėdami siuntimus, neretai gyventojai negali jais pasinaudoti per numatytą siuntimo laiką. Žmonės priversti užsimti savigyda, neracionaliu vaistų vartojimu. Suprantama, kad ilgai laukiant vizito pas gydytoją, reikia kažkaip sau padėti. Natūralu, kad žmonės ieško alternatyvų ir gydosi taip, kaip supranta, tuo, kas jiems prieinama. Sveikatos prasme – tai labai pavojingas dalykas, nes savigydos tikslu vartojami vaistai gali užmaskuoti ligą, išprovokuoti komplikacijas. Susirgęs žmogus neturėtų beviltiškai ilgai (mėnesius) laukti vizito pas gydytoją specialistą arba nerimauti, kad pats neišgalės susimokėti už paskirtus vaistus. 

Vienas žmogus. Daug lėtinių ligų. Neatidėliotini žingsniai 

Lietuvoje įvyko demografinių pokyčių, lėmusių visuomenės senėjimą. Penktadalis Lietuvos gyventojų – vyresni nei 65 metai. Keturi iš dešimties vyresnių nei 65 metų amžiaus jau turi kelias lėtines ligas. Kaskart dėl lėtinės ligos stebėsenos, norint patekti pas gydytoją specialistą, reikalaujama šeimos gydytojo siuntimo. Todėl būtina peržiūrėti atitinkamų lėtinių ligų diagnostikos ir gydymo stebėsenos aprašus ir atsisakyti perteklinių siuntimų, kurie kelia stresą gyventojams ir švaisto brangų medikų laiką. Kai prieš 20 metų pasiūliau atsisakyti šeimos gydytojų siuntimų pas gydytoją dermatovenerologą, labai daug kas kilnojo antakius, tačiau pavyko įtikinti tuometinį ministrą. Dabar matome, kad tokia naujovė veikia ir nesugriovė sistemos, o tik suteikė gyventojams galimybę greičiau ir efektyviau spręsti savo sveikatos problemas aplenkiant šeimos gydytojo kabinetą ir  taupant tiek savo, tiek medikų laiką. 

Nors Lietuvoje lėtinių ligų gydymui kasmet išleidžiama arti pusės milijardo eurų, tačiau EK pažymi, kad lėtinėmis ligomis sergančiųjų priežiūra Lietuvoje mažiau veiksminga negu kitose ES šalyse. Be to, sergantiesiems keliomis ligomis (poliligotumas) dvigubai dažniau reikia ambulatorinių konsultacijų, jie dažniau patenka į ligonines, juos dažniau ištinka ankstyva mirtis. Širdies bei kraujagyslių ligos – dažniausia Lietuvos gyventojų mirties priežastis. Jų ankstyvas išaiškinimas ir gydymas nėra pakankami, todėl turėtų būti plėtojama širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa, didinamos galimybės gyventojams patekti pas gydytojus specialistus išplėstinei patikrai bei stiprinami infarkto ir insulto sveikatos paslaugų klasteriai ir kompetencijų centrai. Be to, širdies ir kraujagyslių ligos lemia labai didelį vyrų pirmalaikį mirtingumą. Dalinai dėl to Lietuvoje turime didelį vidutinės gyvenimo trukmės skirtumą tarp lyčių. Lietuvoje moterys gyvena beveik 9 metais ilgiau nei vyrai. Šis gyvenimo trukmės skirtumas tarp lyčių yra vienas didžiausių ES ir kelia didelį susirūpinimą. Svarbiausia tai, kad pirmalaikio mirtingumo galima išvengti prevencinėmis priemonėmis. Ir tai mokslu pagrįsta išvada. Vadinasi, Lietuvoje reikia stiprinti profilaktinę sveikatos priežiūrą, šalinti sveikatos rizikos veiksnius didinat gyventojų sveikatos raštingumą bei plėsti ankstyvos ligų diagnostikos paslaugų prieinamumą. Kartu mažės ir perteklinės hospitalizacijos poreikis. 

Kodėl reikia peržiūrėti vaistų politiką?                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Lietuvos sveikatos sistema labai priklauso nuo gyventojų mokėjimų savo lėšomis. Pastarosiomis  padengiamų išlaidų dalis Lietuvoje apima trečdalį visų išlaidų sveikatai ir tai yra du kartus daugiau nei ES vidurkis (15 proc.). Daugiausiai žmonės savo lėšomis sumoka už vaistus ir odontologines paslaugas. Nežiūrint penkių (!) sveikatos sistemos reformų per pastaruosius 20 metų, pažanga šiose srityse žmonėms, kaip sakoma, mažai apčiuopiama. Dėl senstančios Lietuvos visuomenės, didėja sergamumas lėtinėmis ligomis, todėl akivaizdu, jog didės ligų gydymui reikalingų vaistų poreikis. Ypač kompensuojamų. Nors teigiama, kad kompensuojamų vaistų prieinamumas gerėja, tačiau žmonės verčiami pirkti pigiausius vaistus, nes vaistininkai teisiškai įpareigoti žmonėms siūlyti pigiausią vaisto variantą. Be to, pernai valstybė kompensavo 78 proc. visų su gydytojų receptu išrašytų vaistų. Tai reiškia, kad už likusius vaistus pagal receptus žmonės mokėjo iš savo kišenės. Kas septintas namų ūkis patiria nepakeliamas išlaidas sveikatai. Būtina pabrėžti, kad tai paliečia labai didelę Lietuvos žmonių dalį, kurie negali sau leisti savo lėšomis įsigyti būtinų vaistų. Tai socialiai nejautrios politikos pasekmė, bloginanti žmonių sveikatą, kurią nedelsiant reikia keisti. 

Antra dažniausia Lietuvos gyventojų mirties priežastis – onkologinės ligos. Bendras mirtingumas Lietuvoje nuo vėžio yra didesnis nei ES vidurkis. Ši situacija dalinai susijusi su naujų, labai veiksmingų vaistų prieinamumu, kuris, lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvoje yra labai mažas. Žvelgiant į registruotus inovatyvius medikamentus, skirtus onkologinėms ligoms gydyti, per ketverius metus Europos vaistų agentūroje buvo registruoti 48 medikamentai. ES vidurkis – 25, o Lietuvos pacientams kompensuojami vos trys. Tai yra didžiulė nelygybė, kurią būtina spręsti trumpinant naujų, ES patvirtintų medikamentų įvedimą į Lietuvos rinką bei kuriant vieningą kompensuojamų inovatyvių ir brangių vaistų sąrašą ES mastu. Tai reikštų didesnes galimybes turėti brangius ir inovatyvius vaistus, nepaisant mūsų šalies ekonominės padėties.   

Daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų nemano, kad jų sveikata yra gera. Tai – vienas prasčiausių rodiklių Europos Sąjungoje (ES). Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos sveikatos sistemoje vyko pokyčiai. Nedidelė dalis sveikatos rodiklių pagerėjo, tačiau tebėra nemažai neišspręstų ilgalaikių problemų: išlaidos sveikatai vienam gyventojui yra dvigubai mažesnės už ES vidurkį, trūksta gydytojų, slaugytojų, vaistininkų, netolygus jų pasiskirstymas, ilgėja eilės pas gydytojus, žmonių mokėjimai savo lėšomis už sveikatos paslaugas ir vaistus yra vieni didžiausių ES. Pertvarkų išdavoje atokesnių savivaldybių gyventojams sumažėjo galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas, įsigyti vaistų.