„Meno avilio“ instaliacijoje – Palangos, Klaipėdos, Gargždų ir Salantų kino teatrai pro specialų žiūroną

„Po geležinės uždangos griūties Lietuva paveldėjo vieną tankiausių Europoje kino rodymo erdvių tinklą, kuris šiandien intensyviai nyksta“, – sako kino istorikė dr. Lina Kaminskaitė, kartu su kolegomis šiuo metu tyrinėjanti šalies regionų kino kultūrą. Pirmasis šio tyrimo etapas – instaliacija „Projektorinė. Kino teatras regione“, kviečianti apžiūrėti Lietuvos miestų ir miestelių kino teatrų pastatus.

Pažiūrėję pro kino ir medijų erdvės „Planeta“ (Goštauto g. 2, Vilnius) lange įrengtą žiūroną praeiviai pamatys 16-kos Lietuvos regionuose esančių kino teatrų nuotraukas, sužinos apie pastatų architektūrinį stilių, pastatymo metus, dabartinę jų paskirtį. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ šiuo projektu siekia suskaičiuoti ir savotiškai inventorizuoti šalies miestuose ir miesteliuose išlikusius kino teatrus. Organizatorių teigimu, šiandien kaip niekad svarbu atkreipti dėmesį į mąžtantį jų skaičių, būklę bei aktualizuoti kultūrinį ir architektūrinį jų paveldą.

„Analizuojant archyvinę informaciją radome 1988 m. dokumentą, kuriame suskaičiuotos 260 tuo metu Lietuvoje veikusios kino rodymo erdvės. Apytikriai 160 iš jų buvo kino teatrai, kurių beveik absoliuti dauguma – apie 140 buvo pasklidę po šalies regionus, t.y. stovėjo ne Vilniuje ar Kaune. Šiandien iš pastarojo skaičiaus aptikome tik 16-ika pirminės architektūrinės išvaizdos pernelyg nepakeitusių, daugiausia sovietmečiu statytų kino teatro pastatų, kuriuos nusprendėme uždokumentuoti“, – pasakoja L. Kaminskaitė.

Iš fotografo Simono Linkevičiaus (Simo Lin) praėjusių metų rudenį užfiksuotų senųjų kino teatrų pagal pirminę kino rodymo paskirtį veikė 5: „Spindulys“ Marijampolėje, „Dainava“ Alytuje, „Minija“ Gargžduose, „Virinta“ Alantoje ir „Garsas“ Panevėžyje. Pastarąjį planuojama griauti. Visuose kituose įsikūrė baldų komisai ir parduotuvės, dienos ir jaunimo centrai, veterinarijos klinika, kazino, muziejus. Dalis jų apleisti ir nenaudojami arba renovuojami. Dokumentinėse nuotraukose šių pastatų fasadai ir interjerai atrodo kaip sustabdyti filmo kadrai. Juose juntamą ano meto nostalgiją papildo ironiškai kontrastingi šiandienos ženklai.

Į šiuos kino teatrus instaliacijos organizatoriai siūlo pažvelgti kaip į svarbią kino kultūros ir infrastruktūros grandį. Visi šie pastatai liudija ne tik technologines ar ideologines kino permainas, bet ir pačių vietovių bei jų bendruomenių pokyčius. Būtent todėl „Meno avilio“ atstovai kviečia prisidėti prie atliekamo tyrimo ir su tyrėjais pasidalinti savo prisiminimais, nuotraukomis ar kitais artefaktais iš kino teatrų Lietuvos regionuose. Tuo metu visą parą „Planetos“ lange veiksiančią instaliaciją, su kaukėmis ir laikantis visų saugumo reikalavimų, praeiviai kviečiami aplankyti iki gegužės pabaigos. Be jos organizatoriai paruošė specialius pokalbius su buvusiais ir esamais kino teatrų darbuotojais, o atsinaujinusioje „Meno avilio“ svetainėje patalpintas išsamus fotografo Simo Lin fotopasakojimas.

„Meno avilio“ info