Meras Šarūnas Vaitkus: „Apie „Auską“, Svetlaną, vandens pramogų parką ir laimės žiburio receptą“

Vakar (rugsėjo 30 d.) miesto Tarybos narė Svetlana Grigorian išplatino pranešimą, kurio esmė – Palangoje gyvena nelaimingi žmonės, o laimės jie pasigenda todėl, kad žiemą kurorte šokteli nedarbo lygis. Anot pranešimo autorės, laimingus palangiškius padarytų kurorto Savivaldybė, jei plačiau pažiūrėtų į „Auskos“ įveiklinimo reikalą ir įkurdintų vilos vietoje vandens atrakcionų parką – pasak politikės, tuomet atsirastų ir darbo (duonos), ir pramogų, ir turistų, ir laimės.

Laimingi būtų ir senjorai, gavę galimybę nemokamai pasipliuškenti vandens parke ar nusileisti vandens čiuožykla, nes galimybė jiems nebelaukti po kelerius metus eilėse, kol pateks į profesionalių socialinių darbuotojų priežiūrą, yra Palangos kurortui ekonomiškai neracionali ir nenaudinga veikla.

Trumpai tariant, Palangos vadovai nemoka skaičiuoti, o štai jaunoji politikė paskaičiavo ir aptiko laimės žiburio receptą, kuris vadinasi „Auska“.

Aš neketinu ginčytis – vandens atrakcionų parkas Palangai tikrai reikalingas, bet ne bet kokia kaina. Ir čia kalbu tikrai ne apie vien finansinius rodiklius.

Pradėkime nuo to, kad Vyriausybė perdavė valstybės turtą Palangai tam tikroms funkcijoms, kurios priskirtos savivaldai, vykdyti. Ne statyti daugiabučius, veisti zoologijos ar vandens parkus, įrengti mados namus, o su sąlyga, kad panaudosime tai tenkinant ar plėtojant socialinius, sveikatinimo, ugdymo, kultūros poreikius, t.y. toms reikmėms, kurios priskirtos savivaldybėms.

Parengus galimybių studiją ir išnagrinėjus bent penkis vilos įveiklinimo variantus, mes, pritarus miesto Tarybos nariams, pasirinkome sveikatinimo ir socialinių poreikių tenkinimo sinergiją. Manome, jog Palangai perduota legendinė vila „Auska“ gali tapti dar vienas patrauklus traukos objektas tiems, kurie mūsų pajūrį mato ar dar pamatys kaip puikią vietą sveikatai stiprinti. O tai, kad koncesininkai pastatytų senelių globos namus, be kita ko, padėtų spręsti ir mūsų bendruomenei jau itin aktualią socialinę problemą – deja, kurorto demografiniai rodikliai nepalieka abejonių – mes senstame, kaip ir visa Europa.

Žinoma, vadovaujantis Tarybos narės logika, kas tie 40 senjorų (beje, tai pagal galiojančius normatyvus yra didžiausias leistinas vietų skaičius tokios paskirties įstaigose), palyginti su tūkstančiais vandens pramogų parko lankytojų ir turistų, kurie į Akvaauską atvyktų net iš užsienio ir čia paliktų labai daug eurų. Tikriausiai turima omenyje ir tie jau sunkiai judantys per 70 metų bei vyresni palangiškiai, kuriems, anot Tarybos narės Grigorian, orią senatvę įprasmintų nemokamas bilietas audringai pašėlti „Auskoje“.

Žinoma, smagu populistiškai manipuliuoti skaičiais ir idėjomis, taip bandant įtikti būsimam rinkėjui, bet vis dėlto, gerbiama Svetlana, kaip bemanipuliuotumėte, 2 x 2 yra keturi, ir štai kodėl.

Tam, kad būtų įkurtas patrauklus ir tikrai funkcionalus vandens pramogų parkas, nepakanka „Auskos“ baseino salėje pastatyti daug vazonų su palmėmis, madingų spalvų gultų ir pakabinti nupieštų saulių. Dabar visa vila užima kiek daugiau nei 4,5 tūkst. kvadratinių metrų, vandens pramogų parkui įkurti gi reikia maždaug 15 ar net 20 tūkst. kvadratinių metrų, kitaip tariant – beveik penkių „Auskų“.

Skaičiuojant, jog piko valandomis tokiame pramogų objekte gali lankytis ir 2 tūkst. žmonių, jei jie atvažiuotų, tarkime, po keturis vienoje transporto priemonėje, tai jau 500 automobilių, o jei važiuotų dviese? Vadinasi, turi atsirasti ir tokio parko aptarnavimo infrastruktūra, didžiulės aikštelės automobiliams, nauji keliai ir šaligatviai neribotiems pėsčiųjų srautams.

Dabar vilai „Auska“ priskirta 21 ha teritorija, kurios didžiąją dalį sudaro valstybei priklausantis pajūrio miškas. Net ir tuo utopiniu atveju, jei valstybės institucijas paveiktų kokia mistinė antgamtinė jėga ir ji leistų nušluoti nuo žemės paviršiaus hektarus priekopės miško bei statyti ypač saugomoje pajūrio rekreacinėje juostoje industrinį pramogų gigantą, visi suprantame, kad palangiškiai, tarp jų – ir aš, apjuostume tuos kelis šimtus pušų savo rankomis ir neparduotume jų už jokius maišus eurų.

Nelipkite, Tarybos nare, ant pajūrio miškų naikinimo grėblio, juk nesena situacija, kuomet dėl geležinkelių plėtros kėsintasi į Girulių miškus, parodė, kad ekonomika ir pajūrio gamta negali būti priešai. Vargu ar palangiškiai pritars jūsų iš kažkokių senų stalčių ištrauktam teiginiui, kad dabar Palangoje tėra vienintelis (!?) „dirbantis“ traukos objektas –  Baltijos jūra, tad reikalingos drastiškos pajūrio juostos urbanizavimo revoliucijos, šiuo atveju – „Auskos“ teritorijoje. 

Jūsų neetiškas teiginys apie neva vienintelę „dirbančią“ Baltijos jūrą sumenkina sunkų tūkstančių palangiškių darbą bei didžiulį jų indėlį į tai, kad Palanga, kurioje per paskutinį dešimtmetį pastatyta daug naujų kultūros, sporto, sveikatinimo objektų, restauruotos senosios grafų Tiškevičių laikų vilos, turistams taptų patraukli ne tik vasarą, bet ir visus metus. 

Svetlana, suprantu, kad Jums dirbant Vilniuje, Druskininkai yra arčiau, nei Palanga. Vis dėlto dažniau užsukite į Palangą ir atidžiau pasižvalgykite po ją, gal tuomet suprasite, jog teiginys „vienintelis „dirbantis“ objektas šiandien – tai mūsų Baltijos jūra“ jau negali būti masalas, ant kurio užkibtų neva naivūs būsimieji rinkėjai, ypač tie, kurie savo kasdieniu darbu tiek didesniuose kurorto traukos objektuose, tiek savo nedideliuose versluose pasiekė, kad kurortas per pastarąjį dešimtmetį akivaizdžiai sumažino sezoniškumo įtaką.

O dėl vandens pramogų parko Palangoje – jam planuojama vieta buvusioje raketų bazėje prie oro uosto. Dabar rengiamas šios 55 ha teritorijos detalusis planas, kai jį turėsime, ieškosime ir investuotojų, ir racionalaus laimės žiburio recepto.

Šarūnas Vaitkus,

Palangos miesto meras