„Mitybos ir svorio reguliavimas – sunkus darbas, tai – kova su savim“

Palangoje kiekvieną vasarą leidžiantis prof. habil. dr. Leonardas Lukoševičius – puikus pagalbininkas, renkantis sveiką gyvenseną. Jis – ilgametis LSMU biochemijos, gyvensenos biochemijos ir jos korekcijos pagrindų dėstytojas bei Šilainių poliklinikos Mitybos ir kūno svorio reguliavimo centro konsultantas. Ir tai tik maža dalis to, ko jis pasiekęs. Dabar profesorius tik šypteli, pasakodamas, kaip jo patarimų prašo giminaičiai ir gatvėje sutikti praeiviai. Sveikai gyventi norisi visiems, bet ne visiems taip gaunasi. „Palangos tiltui“ gydytojas sutiko ateityje teikti aktualią informaciją apie tai ir ne tik.

Absoliučiai visuotinė problema
Gydytojas papasakojo, jog medicinos sityje jis nebijojo išbandyti save įvairiose srityse – dirbo patologu, išnagrinėjo visą žmogaus anatomiją, vėliau perėjo prie molekulių, susidomėjo mityba. „Niekas nemoka tinkamai maitintis. Tai yra absoliučiai visuotinė problema. Tam, kad galėtum kitam aiškinti, reikia išbandyti pačiam. Pats turėjau kažkada antsvorio, kai apsilankiau pas kolegas, jie mane nekaip nuteikė, aš dėl to išsigandau ir susiėmiau – numečiau 20 kilogramų. Viskas susinormalizavo, cukraus kiekis nebekito“, – savo patirtimi pasidalino gydytojas.
Jis patikino, jog kiekvienam būtina laikytis biocheminio saiko, galima valgyti viską, tik saikingai, tuomet ir problemų nekils.

Kaip pasirinko mokslus
Kaip atsitiko, jog dar jaunuolis Leonardas iš Kauno rajono pasirinko būtent medicinos sritį, nors galėjo kartu su tėvu pasinerti į žemės ūkio darbus, kuriuos, kaip jis pripažino, puikiausiai mokėjo. Vėliau, kai jau buvo sukūręs šeimą, jo palangiškis uošvis stebėdavosi, kaip vyrukas iš Kauno, didmiesčio, sugeba dirbti visus ūkinius darbus.
„Mano tėvas buvo nuostabus žmogus. Jis buvo kalvis, pas jį užsukdavo kaimynai, prireikus pagalbos. Nei vienam neatsakydavo padėti, nors kaip atsimokėti žmonės ir neturėdavo. Nors buvo beraštis, jis mane išmokė skaityti. Ir puikiai skaičiau, neskiemenuodamas. Kai baigiau vidurinę, jis manęs klausė: ar eisiu mokytis, ar arsim kartu. Absoliučiai viską žemės ūkyje mokėjau. Ypač mėgau arklį, nei vienas gyvūnas jam neprilygo. Įdomu tai, jog kai apsigyniau pirmąją disertaciją, gavau dovanų šokančio per klūtį arklio nuotrauką, – lyg būtų žinoję mano aistrą. Kai išgirdau tėvo klausimą, ką renkuosi, jam atsakiau, kad neblogai man sekasi ir mokslai, renkuosi juos. Neprieštaravo, sako, eik. Tik paklausė, kiek laiko mokysiuos“, – savo jaunystės prisiminimais pasidalino L. Lukoševičius.
Visada puikiai mokęsis būsimasis gydytojas studijuodamas susidūrė su kliūtimis – vis nepakakdavo jam to balo. „Merginos grupėje gaudavo penketus, man rašydavo ketvertus. Silpnas aš atrodžiau. Bet man tai ūpo nenumušė“, – prisipažino pašnekovas.
Mokydamasis L. Lukoševičius turėjo galimybę susitikti su žymiu gydytoju fiziologu, alergologu Vladu Lašu. Jis buvo L. Lukoševičiaus aspirantūros vadovas. Neilgai teko jiems bendrauti – netrukus V. Lašas iškeliavo Anapilin, taip jaunasis gydytojas tapo aspirantu be vadovo.
„Kai man pasiūlė aspirantūros etatą, aš sutikau. Visada su visais pasiūlymais sutikdavau ir visai gerai gaudavosi“, – šypsosi pašnekovas.

Graži meilės istorija
Gyvenime visuomet siekęs maksimalių rezultatų, kuo daugiau įgyti žinių, Leonardas sutiko ir tokią pačią antrąją puselę. Šokiuose susipažino su palangiške Natalija Vainoraite, kuri taip pat niekada nebijojo mokslų ir drąsiai juos krimto. Ji mokėsi Kauno politechnikos institute ir įgijo aprangos gaminių inžinierės-technologės profesiją. Apie Nataliją, kuri itin sklandžiai kopė karjeros laiptais, jos sutuoktinis papasakojo ir daugiau. Apie seseris Aldoną ir Nataliją Vainoraites Leonardas – kitame numeryje.
Tad kaip rutuliojosi jų meilės istorija. Susipažinę šokiuose, kuriuose susitiko medicinos ir inžinerijos studentai, jaunuoliai daug vienas apie kitą nesužinojo – nedrąsu buvo. Tačiau taip likimas nulėmė, kad jiems buvo lemta susitikti dar kartą, vykstant autobusu į Palangą.
„O kai ketino imti mane į kariuomenę, tuomet jau būsimai žmonai pasakiau: gelbėk jau dabar mane. Šeimas sukūrusių jau neėmė“, – nusijuokė Leonardas, susilaukę dviejų sūnų.
Prieš porą metų likimas ją atėmė iš mylimo vyro gniaužtų. Pašnekovas pripažino, jog itin sunku buvo pradžioje likti vienam – jie nuolat vienas kitą palaikė, kalbėdavosi vienas su kitu, o staiga neliko gyvenimo partnerio. Šiuo metu jis įsigilinęs į našlio sindromą, pažadėjo savo tyrinėjimais pasidalinti ir su mūsų skaitytojais.

Norėjosi tiesioginių konsultacijų
Gydytojas pripažino, jog visuomet turėjo tokį bruožą – jeigu ko imasi, tai betarpiškai, neskaičiuodamas nei laiko, nieko. Dėl to ant jo pykdavo ir žmona, mat taip jis mažiau laiko skirdavo šeimai.
„Jeigu tik kas ką paprašydavo atlikti, tai aš pirmas prisiimdavau veiklą. Aš tiesiog perdegiau. Paskui išsiaiškinau, kad netgi esama tokio perdegimo sindromo“, – pasakojo jis.
Pašnekovas papasakojo, kaip vystėsi jo žmogaus sveikatos tyrinėjimai. „Buvau fundamentinio mokslo atstovas – ligonių biochemija. Bet man buvo labai įdomi vyrų sveikata, kuri visuomet buvo silpnesnė. Atlikau eksperimentą sukraliku, atidariau krūtinę, apėmiau vainikinę arteriją ir užrišau. Ir kaip žmogaus infarktas. Kiti širdį tyrė, o aš kepenis. Kaip kepenys reaguoja į kardioinfarktą. Puikiai išėjo. Aš gi medikas. Visada labiau norėjau ne teorinio darbo, o troškau dirbti su pacientais. Akcentavau sveiką gyvenseną. Sukūrėme tokį kambarį kūno masei reguliuoti. Esu konsultavęs tūkstančius žmonių. Bet bėda buvo ta, kad žmonėms nefinansuodavo apsilankymų, o jų vieno neužtekdavo. Dabar akyse stovi, kaip ateina moteris, kurios ūgis – 160 cm ir svoris – 160 kilogramų. Klausiu jos, kaip ji užaugino tokį svorį, teiraujuosi, gal dar ir pieną geria. Bet kaip ji jį gėrė – po pusę litro su batonu užkąsdama prieš miegą. Taigi, norėjau tiesiogiai bendrauti su žmonėmis ir jiems padėti“, – kalbėjo gydytojas L. Lukoševičius.
Pašnekovas skaitė daug paskaitų įvairių profesijų žmonėms. Žmonėms mitybos klausimai yra itin aktualūs. Pergalę gydytojas pajautė, kai galiausiai Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo nuspręsta, jog su šeimos gydytojo siuntimu žmogus gali kreiptis konsultacijos pas dietologą. O anksčiau tekdavo žmonėms sumokėti po 80 litų – vieno apsilankymo nepakakdavo. Anksčiau pagrindinė priemonė nuo organizmo sutrikimų būdavo žarnyno plovimas. Gydytojas prisimena, kad kai išgirsdavo žmonės, dažniausiai moterys, kurios dažniau lankydavosi, kad teks plauti žarnyną, akys tik išsiplėsdavo, nes nežinodavo, kas lauks. Bet jau būdavo tokia aparatūra, kuri baimę nustumdavo šalin.

Kova su savim
„Mityba yra absoliuti priklausomybė. Vienam reikia baltymų, kitam – riebalų, o kitam prireiks ir adatos“, – įsitikinęs gydytojas.
Jis pripažino, jog dalinant žmonėms patarimus, pasitaikydavę ir įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, kartą vienai moteriai pasiūlė atsisakyti gerti pieną, o po keletos dienų susilaužė koją. „Ją apžiūrėjęs gydytojas dar paaštrino situaciją, pasakydamas jai, kad na va, uždraudė gerti pieną, tai ir kaulai lūžta. Ar čia gydytojo kalba?“ – neslėpė kuriozinių situacijų profesorius L. Lukoševičius.
Tai, kad žmonės susiduria su didelėmis mitybos problemomis, mažai kam paslaptis.
„Tai yra didelis darbas, kova su savim. Bet žmonės nori visur ir visada pasiekti gerų rezultatų. Siekiant subalansuoti kūno svorį, pagerinti organizmo veiklą, būtina dirbti“, – sakė profesorius, nusijuokęs, jog būtent šis faktas ir netenkina greitai visko norinčių žmonių.