Linkėdamas puikios nuotaikos, norėčiau pasidalinti savo keliomis šviežiausiomis žurnalistinėmis istorijomis.
Apie australą, kuris man parodė Vilnių iš 33-io aukšto
Vienos australų kompanijos Vilniuje savininkas, apie kurį rengiu straipsnį, pasikvietė kavos į vieną Vilniaus dangoraižį, didžiuodamasis man rodo mūsų sostinę iš 33 aukšto, kuriame įsikūręs jo biuras. Viršuje – tik stogas ir dangus.
„Tai, kad jūs esate čia, rodo puikią jūsų kompanijos sveikatą“, – jį pamaloninu komplimentu.
Jis plačiai geraširdiškai šypsosi.
Jam Lietuva labai patinka, prisipažįsta, kad kai kuriems jo tėvynainiams atrodo, kad Lietuvoje veisiasi baltosios meškos.
Mūsų pokalbyje jis nuolat pabrėžia, kad jam labai imponuoja Lietuvos „measured-immigration“ (kontroliuojamos imigracijos) politika.
Aš linksiu galva – nematau nė vienos mečetės iš taip aukštai.
Staiga suskamba jo telefonas.
„Oi, labai atsiprašau. Čia man labai svarbus skambutis. Jo labai laukiau,“ – jis atsiprašo ir sėdasi į didelį odinį krėslą šalia.
Suprantu, kad jis kalbasi su artimais šeimos nariais.
„Kai būsite Edinburge, suvalgykite škotiškų kiaušinių. Ir nesykštėkite tam – jie labai skanūs,“ –jis pataria, pasisupdamas krėsle.
Paskui aptaria kelionę į UK iš Australijos ar Naujosios Zelandijos.
Na, žvalgausi į Vilnių iš erelio skrydžio taško dar mažiausiai 7 minutes – šypsodamasis, nors tuoj tuoj pradėsiu irzti.
Tačiau raukytis neturiu teisės – klientas labai svarbus.
„Mano vaikai po ketverių metų grįžo gyventi iš Naujosios Zelandijos į Angliją,“ – jis paaiškina pagaliau grįžęs tęsti pokalbio.
„Nuostabu. Gal kada nors jie ims svarstyti pas jus į Vilnių atvažiuoti?“ – sakau.
„Gal. Australams ir zelandams Vilnius labai patinka. Randa daug panašumų su savo šalimis,“ – sako. „Žinoma, išskyrus sniegą.“
Iki pasimatymo IKI!
Su IKI komunikacijos vadove buvome sutarę, kad ji man PIRMAM, dar iki oficialaus atidarymo, parodys naująją IKI parduotuvę Palangoje.
Šios savaitės viduryje sulaukiu jos skambučio.
„Ar jau Palangoje esate, Gintare?“ – klausiu jos. „Dar ne, bet pakeliui,“ – atsako.
„Tai matomės, kaip sutarę,“ – sakau trumpai.
„Matomės. Rytoj 11.30 tinka?“ – klausia.
„Žinoma! Manęs su niekuo nesumaišysite: esu atletiškiausias žurnalistas Vakarų Lietuvoje ir dėvėsiu IKI marškinėlius,“ – sakau jai.
Apie marškinėlius juokauju.
O Gintarė nuoširdžiai nustemba ir nudžiunga: „O, Jėzau, net ir tokius turite?“
Krizenu prisipažindamas, kad juokavau. Mes abu juokiamės.
Kitą dieną, stoviniuoju prie naujosios IKI.
Kai iš mašinos, privažiavusios prie jos, matau išlipančią garbanę merginą – tokią pačią, kaip ryte telefone „gūglintą“ Gintarę, prieinu prie jos: „Sveiki, Gintare. Aš – Linas, Palangos žiniasklaidos magnatas, – tiesiu jai pluoštą savo leidinių.
„Aš – ne Gintarė, suklydote. Bet Gintarė, mūsų komunikacijos vadovė, yra parduotuvėje,“ – sako mergina.
Vos įėjus, Gintarė mus pasitinka, prisipažįstu, kad apsižioplinau.
„Nieko tokio. Mes abi – garbanės“, – šypsosi ji atlaidžiai.
Gintarė – tobulas žmogus komunikacijai: jauki, šilta, energinga, informatyvi, paprasta.
Pasirodo: ji gimusi Palangoje, čia augo.
„Apie tokį svarbų jūsų biografijos faktą IKI puslapyje nerašoma“, – sakau jai.
Ji juokiasi.
Ekskursija po didelę kaip Palangos gimnazijos stadionas naująją IKI neprailgo.
Spėkite, kokie skyriai bus didžiausi?
Ogi ledų ir paplūdimio reikmenų, ypač daug jame bus paplūdimio šlepečių! Nieko nuostabaus: juk čia Palanga!
„Labai norėčiau parašyti straipsnį apie jaunus palangiškius, kurie dirbs IKI, – sakau jai.
Gintarė pritariamai linksi. Būtinai!
Po visų mandagybių atsisveikinant ruošiuosi keliauti toliau, bet Gintarė mane stabdo: „Kadangi IKI turės savo kulinarijos cechą, norėčiau jums įteikti saldų prisiminimą apie jūsų kaip mūsų pirmojo ne iš IKI tinklo žmogaus apsilankymą.“
Dovanų gaunu tortą – DIDELĮ.
Glaudžiu jį prie krūtinės kaip kūdikį ir nesusilaikau nepajuokavęs: „Nešiu aukštai iškėlęs, kad visi matytų, jog ant jo dangčio yra IKI ženklas. O jums nesakau viso gero, tik IKI,“ – žengiu link durų.
Gintarė juokiasi. Ji – puiki!
Būtinai apsilankykite naujoje IKI parduotuvėje JAU NETRUKUS.
Didysis gerumo ambasadorius Reinoldas
Skambina Reinoldas, fantastiškas palangiškis, legendinis balandininkas. Pagal energiją jis – antras Palangoje. Pirmoje vietoje pagal tai – meras, trečioje – aš. Tokia rokiruotė – spaudai, nespaudai (off-the-record) galbūt kitaip sudėliočiau.
Nors aš į daugumą paukščių žvelgiu gastronomiškai, jis mano straipsniams atskleidė neįtikėtinų įdomybių apie šiuos paukščius.
Viduramžių karaliai balandžius net karų ir žvalgybų komunikacijai naudojo, dabar turime dronus.
Pagrindinis jų skirtumas – skrendančių balandžių negalima „perprogamuoti.“
Reinoldas – didžiausias mano laikraščio „Palangos tiltas“, nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ ir žurnalo „The Baltic Times“ ambasadorius.
Veža juos į parodas – į Lenkiją (Punsko lietuviams labai patinka „Lietuvos pajūris“), Slovakiją, Olandiją, Latviją, Vokietiją, kitur.
Dažnai žurnalus siunčia už savo pinigus. Jaučiuosi jam skolingas. Jį nuoširdžiai vadinu mano leidinių ambasadoriumi Nr. 1. Objektyviai, jis yra ir vienas didžiausių Palangos ambasadorių.
Nė kiek nepataikauju!
Šią savaitę Reinoldas man vėl skambina: „Jūsų „The Baltic Times“ išsiunčiau į Prancūziją.“
„Bet prancūzams jį reikėtų pirmiausia į prancūzų kalbą išversti – jie nekalba angliškai,“ – sakau.
„Tai gal ateityje ir prancūziškai leisite?“ – Reinoldas teiraujasi.
Krizenu: „Galbūt.“
Ačiū jums, Reinoldai!
Linas JEGELEVIČIUS
„Palangos tiltas“ redaktorius
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.