Vos 100 metrų iki Rusijos, ant Karalienės Luizės tilto per Nemuną – Lietuva yra labai stipri valstybė, o lietuviai – labai tvirti

 Stovėti ant Karalienės Luizės tilto per Nemuną, kuris jungia Panemunę su Sovetsku (Tilže), suvokiant, kokius priešingus pasaulius jis jungia, visada yra nerealus pojūtis net man, patyrusiam žurnalistui. 

Tiesa, pirmąkart ant jo atsidūriau prieš dvejus metus. Tuomet Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnas leido eiti iki tilto vidurio. Nemuno viduryje matėsi didelis plūduras, o per upę eina Lietuvos, kartu ir ES bei Šengeno erdvės, išorinė siena su Rusija. 

Šįkart VSAT pareigūnė leido ant tilto paeiti tik nedaug dėl tiesiog neįtikėtinos priežasties: kai kurie jauni „Instagram“ influenceriai dėl sensacingo vaizdo siužeto yra surežisavę „pabėgimą“ į Rusiją – žinoma, toks lėkimas į Sovetską buvo pastebėtas ir Rusijos pasieniečių... 

Vaikystėje apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus girdėjau iš savo prosenelio ir senelio lūpų, todėl, suprantama, mano požiūris kitoks nei 25-erių metų jaunuolio, laiminčio karus žaidimų konsolėje. 

Gyvenimas pasienyje – Panemunėje ir Kybartuose – kupinas netikėtumų: pasak Pagėgių mero Vaido Bendaravičiaus, jo telefone neretai pasirodo pranešimų rusų kalba, o navigacija rodo jį esant kitapus tilto, Rusijos Sovetske (Tilžėje). Tuo metu vietos ūkininkų modernios technikos darbą laukuose apsunkina GPS trikdžiai, ir jiems tenka klaidžioti savo arimuose. O dronas, paleistas Lietuvos pasienyje, vos pakilęs pradeda beprotiškai blaškytis... 

Kybartuose maloni senjorė lesina vištas savo nedidelėje vištidėje, retsykiais pasižvalgydama į rusų pasieniečius ir karius, esančius tik už upelio... 

Gaila, tačiau pasienyje sutikau daug suvargusių, Lietuva kaip gerovės valstybe netikinčių žmonių. 

„Aš – už Rusiją, nes, gaudamas tik 260 eurų pašalpą, man valdžia liepia pačiam mokėti už kamino išvalymą“, – sakė man suvargęs 74-erių metų vietos gyventojas. 

Mano ypatinga patirtis buvo vadinamajame Suvalkų koridoriuje, kurio iki šiol dar nebuvau pasiekęs. Suvalkų koridorius driekiasi palei maždaug 104 km ilgio Lietuvos ir Lenkijos sieną, tarp Rusijos Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Suvalkų koridorius jautrus saugumo požiūriu, nes tai vienintelė sausumos jungtis, jungianti Baltijos valstybes su Lenkija ir per ją – su kitomis NATO sąjungininkėmis. 

Karinio konflikto atveju šios jungties užblokavimas apsunkintų sąjungininkų pastiprinimo, karinės technikos ir atsargų gabenimą į Lietuvą, Latviją bei Estiją, o Baltijos valstybės prarastų tiesioginį sausumos susisiekimą su Lenkija – liktų jūrų ir oro keliai, kurių saugumą taip pat reikėtų užtikrinti. 

„Kiek galima vien tik tekalbėti apie Suvalkų koridorių – ryte ir vakare? Jaunos šeimos nė negalvoja apie vaikus, o daug žmonių vartoja vaistus dėl didelio streso,“ – man sakė Salaperaugio, kaimelio Suvalkų koridoriuje, gyventojai. 

Stovėdamas Suvalkų koridoriuje, ant kelio ant kalvelės, su atsiveriančia, kiek akys regi, fantastiška panorama – pievomis, arimais, karvėmis, nameliukais – pajutau kažkokį nušvitimą ir pakylėjimą – tokia mistinė ramybė ir grožis. Niekada nesu to patyręs. 

Tačiau kai mano lydimas britų žurnalistas, labai aistringas, bet linkęs į sensacingumą, kažkelintą kartą vėl darė naują dublį savo kolegos vaizdo kamerai, kartodamas ir akcentuodamas vis naujus žodžius, varsčiau jį rūsčiu žvilgsniu. 

„Mes stovime ypatingame pasaulio taške, kur, daugelio manymu, gali prasidėti Trečiasis pasaulinis karas. Vadinasi, bet kuriuo metu vietoje traktoriaus, ariančio dirvą, galima pamatyti rusų tankus, o vietoje karvių bandos – skerdimo cechą. O vietos žmonės negali turėti daug vilčių dėl skubios NATO pagalbos, nes Rusija ir Baltarusija čia pat“, – vis kartojo mano kolega iš Londono. 

Žinau, kad Lietuva yra labai stipri valstybė, o lietuviai yra labai tvirti.