Apie dvi alpakų nuotraukas, „amžiną“ skelbimą ir tai, kuo skiriasi šimtukininkė nuo šimtametės

Linkėdamas puikaus savaitgalio, dalijuosi keliomis šviežiomis savo žurnalistinėmis istorijomis.

Kuo skirasi šimtukininkė nuo šimtametės?

Tame pačiame laikraščio „Palangos tiltas“, kurio redaktorius esu 16 metų, numeryje liepą rašėme apie guvią Palangos šimtametę ir vieną nuostabią Palangos abiturientę Gabrielle, kuri, trečioje klasėje atsikėlusi į Palangą iš Sidnėjaus, gavo tris abitūros egzaminų šimtukus – vieną iš lietuvių kalbos. 

Baigiant maketuoti laikraštį, dizainerei rašau: „Dėkime šimtukininkės nuotrauką viršelyje kaip pagrindinę, beveik per visą puslapį.“ 

Nepakeičiamoji Laura greitai man atsiunčia maketą, bet su šimtametės ir mero šalia jos nuotrauka per visą puslapį.

„Ne! „Laura, dėkite abiturientės nuotrauką kaip pagrindinę, ne šimtametės!“ – jai rašau. 

Šypteliu: šimtukininkė ir šimtametė – didelio skirtumo nėra, ar ne? Šimtukininkė gali būti ir šimtametė, o šimtametė ir šimtukininke, ar ne?

Dvi magiškų alpakų nuotraukos

Kai leidau šiai vasarai skirtą nemokamą žurnalą „Lietuvos pajūris“, jau prieš pat išsiunčiant maketą į spaustuvę pastebėjau dviejuose straipsniuose – apie Klaipėdos rajoną ir Molėtus – tą pačią alpakų (alpaka – naminis kupranugarinių šeimos gyvūnas, kilęs iš Pietų Amerikos Andų) nuotrauką. Tiesa pasakius, jos man atrodo kaip maži kupranugariai, tik be kuprų.

„Ups, Linai, laiku pastebėjai, taisyk“, – pagyriau save, nes mano dėmesys kaip paauglio – trims sekundėms.

Bet atidžiau pasižiūrėjęs atlaidžiai nusišypsojau – abu rajonai svečius, be kita ko, vilioja ir alpakomis, o jų nuotraukos, nors ir labai panašios – suprantama! – vis dėlto ne vienodos.

„Alpakalnis – vieta, kurioje alpakų draugija akimirksniu ištirpins bet kokį susikaupusį stresą“, – Molėtų straipsnis skelbia.

Vis tik aš mieliau į lietuviškų avių ar ožkų ūkį vykčiau. Kai koks nors ožys mane pamato, būtinai pradeda mekenti.

„Amžinai" einantis skelbimas

Rugpjūtį reikliu, nervingu balsu man skambina senjorė.

 „Gal vėl Vanda Statkevičienė?“ – slysteli mintis. Ši ponia man liepos mėnesį bene 24 kartus skambino ir bandė iškolioti dėl mano atsako į jos sūnaus, dizainerio Juozo, kritiką apie Palangos paplūdimį.

Kartais iš Palangos senjorių nieko gero nesitikėk – tik barimo. Gal šriftas laikraštyje per mažas pasirodys? Gal kokiam nors įvykiui neskyriau dėmesio?

 O ji man sako: „Redaktoriau, stoviu prie „Maxima“ parduotuvės su jūsų laikraščiu. Matau, kad mano skelbimas apie buto keitimą Kretingoje į butą Palangoje vis dar eina, nors aš skelbimą prieš du mėnesius tik vienam kartui buvau užsakiusi. Ačiū Jums, tegul jums Dievas palaimos duoda“, – ji dėkoja susijaudinusi.

Murkstausi kaip katinas jos palaiminimų tirados klausydamasis: „Tegul eina tas skelbimas, tik kad butą jums pavyktų pagaliau pakeisti ir į Palangą atsikelti.“

Priežastis „amžino" skelbimo – labai paprasta: vis pritrūkstu laiko ar užmirštu visus skelbimus prieš naujo laikraščio išėjimą peržiūrėti...Ach, Linai.

Straipsnio parengti nepavyko

Vieno prekybos tinklo, neseniai Palangoje atidariusio parduotuvę, komunikacijos vadovei Gintarei, su kuria buvo miela pabendrauti prieš parduotuvės atidarymą, vis primenu – parengti žurnalui „Lietuvos pajūris“ straipsnį apie joje dirbančius palangiškius. 

Tokia mintis jai patiko, tačiau jos įgyvendinti nepavyko.

„Žinokite, nerandu darbuotojų, kurie sutiktų pakalbėti. Turėjome vieną incidentą, kai pirkėja toje parduotuvėje pradėjo darbuotojus filmuoti, tai dabar darbuotojai mažiausiai viešumo nori,“ – man ji pagaliau apgailestaudama parašė.

Jai atsakiau: „O, kokių žmonių esama – filmuoja parduotuvių darbuotojus, auklėtojas Palangos darželiuose, paskenduolius pajūryje, maistą restoranuose. Lengviau būtų pasakyti, ko dabar nefilmuoja – nuostabių Palangos gėlynų...“ 

Linas JEGELEVIČIUS

„Palangos tiltas“ redaktorius

P.S.Tekstas parašytas ir redaguotas jo autoriaus, žmogaus, o ne dirbtinio intelekto.