Ko tik nebuvo nuostabią rugsėjo 11-osios dieną Šventojoje, prie daugiau kaip šimto metų senumo medinio tilto į jūrą šipulių – ir Vadovybės apsaugos tarnybos tvirtų vyrų, besirūpinančių į uosto molų statybos pradžios ceremoniją atvykusių Prezidento ir Ministro Pirmininko saugumu (vieną jų, su ausinuku ausyje, dar prieš renginį pastebėjau einantį pajūriu scenos link), ir vietos darželinukų su balionais rankytėse – sakote, kaip Šiaurės Korėjoje, ar ne? – ir Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų priešmininis laivas „Skalvis“ bei dar vienas laivas, saliutavęs plačiais vandens „delnais“. Ir, žinoma, šalies vadovai – Prezidentas Gitanas Nausėda, Ministras Pirmininkas Mindaugas Sinkevičius, trys ministrai, Palangos meras Šarūnas Vaitkus ir savivaldybės administracijos vadovai.
Išties, kaip skelbia oficialus pranešimas spaudai, šiandien buvo rašomas naujas Lietuvos pajūrio istorijos puslapis – oficialiai pažymėta Šventosios jūrų uosto molų statybos, svarbiausio jo atkūrimo etapo, pradžia.
Man, jau 15 metų vadovaujančiam laikraščiui „Palangos tiltas“ ir iš arti stebinčiam kurorto gyvenimą, atrodo, kad tai absoliučiai svarbiausias Palangos projektas per visą laikotarpį, kai prie miesto vairo tiek pat metų stovi meras Šarūnas Vaitkus.
Šventosios jūrų uosto projektas – su ilga trajektorija į Palangos ir visos Vakarų Lietuvos ateitį. Ekonomine, rekreacine, turizmo ir net gynybine prasme.
Nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ šią vasarą paklaustas apie jo tris sunkiausius miesto projektus, meras atsakė vienu sakiniu: „Kurhauzo atstatymas, Šventosios uosto projektas ir molų techninio projekto rengimas.“
Gyvename greitais laikais, taip pat greitai mąstome ir turime trumpą istorinę atmintį, net jeigu kalbame vos apie 12–15 metų laikotarpį.
Todėl jau nedaugelis atsimena, kaip Palanga – ir taip, nekenčiate ar dievinate jį – su tuomet dar nauju kurorto meru Vaitkumi 2010-ųjų pradžioje Kurhauzo atstatymą „ištraukė“ tiesiog neįtikėtinai: buvo keičiami įstatymai, vyko ilgi teisiniai ginčai, o buvęs Kurhauzo bendrasavininkis Gediminas Jacka ir jo šeimos nariai galiausiai liko prie suskilusios geldos – neteko savo turėtos Kurhauzo dalies.
Man atrodo, kad dvasine prasme tai simbolizavo Palangos – ir jos naujosios administracijos – pergalę prieš blogio ašį. Neteigiu, kad Jacka buvo blogas žmogus – anaiptol, aš jį gerbiu, nors jo žvilgsnis mane stingdė.
Kaip rašiau kartu su bendraautoriais savo 2015 metais išleistoje, Kurhauzo atstatymui skirtoje knygoje „Kurhauzo atgimimas – Palangos sėkmės istorija: negirdėtos kurorto simbolio atstatymo detalės, praskleisti užkulisiai“, ugnis visada buvo reikšmingiausių Palangos istorijos – ir susijusios su Jacka – etapų palydovė.
Tačiau dabartinis Palangos iššūkis – jūra ir vandens galybė, o pirmiausia smėlis, kuris Šventosios jūrų uostą jau du kartus pasmerkė – pirmąkart tarpukariu, antrąkart 2011-aisiais, kai ką tik atidaryto uosto įplauką vos per kelias dienas vėl užnešė smėlis.
Prisimenu, kaip aš, tuomet vos kojas Palangoje apšilęs redaktorius, stovėjau uoste. Kiek buvo sveikinimų ir linkėjimų!
Vanduo ir smėlis – ne mažiau galingos stichijos nei ugnis. Ar Palanga ir jos administracija su jau kai kam „senu“ penkiasdešimtmečiu meru susidoros ir su jomis?
Ne juokas: sutarties vertė – 38,23 milijono eurų su PVM, tačiau skaičiai dėl įvairių priežasčių – geopolitikos, infliacijos, nenumatytų darbų ar rangovo papildomų reikalavimų ir didelio apetito – gali būti „slidūs“.
15,6 milijono eurų (jie buvo gauti europarlamentarui Andriui Kubiliui padėjus pakeisti ES finansavimo taisykles) iš Europos regioninės plėtros fondo – apie 41 procentas visos rangos sutarties vertės uostui – nemažai. Tai „auksiniai“ pinigai – kiekvieno europinio cento panaudojimas – neabejokite! – bus stebimas, tikrinamas ir, lažinuosi, skundžiamas Palangoje, Vilniuje ir už jų ribų.
Jeigu viskas gerai klosis, bus pastatyti du išoriniai molai, kurių bendras ilgis viršys kilometrą. Pietinis drieksis 647,5 metro, o šiaurinis – 402,5 metro. Jie suformuos uosto vartus, saugos įplauką nuo bangavimo ir turėtų padėti mažinti į uostą patenkančias smėlio sąnašas.
Pagal sutartį dveji statybos metai gali pavirsti trejais – tam tikromis, nuo rangovo nepriklausančiomis aplinkybėmis terminą galima pratęsti du kartus po šešis mėnesius.
Vadinasi, teoriškai projektas gali užsitęsti iki 36 mėnesių. Ką ir kalbėti – jūrinėje statyboje oro sąlygos, netikėtos grunto ar jūros dugno aplinkybės yra reali rizika.
Ar Palangai, šiandien stojusiai į savotiškas lažybas su gamtos stichijomis – vandeniu ir smėliu, – pavyks suvaldyti visus kaštus? O jeigu uostas bus sėkmingai atstatytas, ar jo sukurta ekonominė veikla Šventojoje, Palangoje ir visoje Vakarų Lietuvoje ilgainiui pateisins investicijas? Ir dar daugybė klausimų, į kuriuos šiandien neatsakyta.
Mano pastebėjimu, oficialūs pranešimai – ir šiandieniniai iš Šventosios – dažniausiai yra „nuglostyti“, net tiksliai necituojant kalbėtojų.
Savo diktofono įraše dar kartą perklausiau Jo Ekscelencijos Prezidento Gitano Nausėdos žodžius, šiandien pasakytus pačioje kalbos pabaigoje – jau iš širdies, o ne skaitant iš paruošto teksto: „Tikiu, kad Šventosios uostas bus atstatytas, nes jis turi labai gerą SAVININKĄ – Palangos merą Šarūną Vaitkų.“
Prezidentas galbūt pajuokavo pavadindamas Palangos merą Šventosios uosto „geru savininku“, kaip ir pernai rudenį galbūt juokavo Šventosios klebonas, lyginęs jį su „Motina Terese“ – paskutinį žodį tars Baltijos jūra.
2028-ųjų vasarą sužinosime, ar šįkart Palangai pavyko su ja susitarti.
Linas JEGELEVIČIUS
„Palangos tiltas“ redaktorius
P.S. Komentaras yra parašytas ir redaguotas jo autoriaus, žmogaus, o ne dirbtinio intelekto.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.