Apie sfinksus katinus Armį ir Adamą, kurie išaugino automobilių pardavimus, mokytojos saviplaką dėl logotipo ir flirtą su daktare

Visiems linkėdamas puikios naujos savaitės, norėčiau pasidalinti keliomis savo žurnalistinėmis istorijomis...

Ką gerti: kavą ar vandenį?

Susėdome su viena pajūrio medicinos įstaigos vadove interviu nemokamam žurnalui „Lietuvos pajūris“. Ji – puiki vadovė, itin pedantiška, labai jaunatviška. Gerbiama daktarė. Mums abiems – netoli 60.

Pokalbio pradžioje pasikeičiame mandagybėmis – man atrodo, kad aš truputį flirtuoju. Ji labai gražiai ir maloniai man šypsosi.

„Gal puodelį kavos?“ – pasiūlo ji man šypsodamasi.

Esu praktiškas – kavą pagaminti – tai ne vandens į stiklinę įpilti. Savo žurnalistinėje karjeroje esu matęs šimtus kartų, kai vadovas tokiu atveju pradeda vaikyti sekretorę apiberdamas žurnalistą klausimais: „Jūs kokią kavą geriate? Su cukrumi ar be? Iš didelio puodelio ar mažo? Su sausainiais ar saldainiais?“

Žodžiu, kavos puodelio pageidavimas prieš interviu – brangaus interviu laiko švaistymas ir nereikalingo erzelio sukėlimas.

Kalbu apie kavos ruošimą iki kavos automatukų eros.

„Vandens puodelio užteks“, – direktorei atsakau trumpai.

Matau, kaip ji čiumpa gražų aukštą puodelį prie savęs ir stumia link manęs: „Va, sau tik ką prieš jums ateinant sau įsipyliau. Imkite.“

„Oi. Ačiū“, – šypteliu, tramdydamas arklišką juoką.

Įtariai pasižiūriu, ar ant puodelio kraštų nėra raudono lūpdažio. Ne!

O jei ir būtų, nieko tokio – nulaižyčiau. Nesu visada sterilus.

O interviu vis dėlto pavyko. Tiesa, bjaurybė dirbtinis intelektas, atlikdamas korektūrą, pakiaulino: žodį „diabetas“ pakeitė į „debetas“. Bet akyli direktorė tai pastebėjo.

Apie sfinksų katinų Armio ir Adamo marketinginę jėgą

Leisdamas nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ šių metų pavasario numerį, „prasuku“ visus ankstesnių metų klientus – gal vėl bus įdomu pasireklamuoti?

Jekaterina, vieno autosalono Klaipėdoje direktorė, labai simpatiška moteris – salonui vadovauja daugiau nei 20 metų, man iškart parašo: „Pramušti“ mūsų katinus bent jau dabar bus sunku. Šįkart, manau, užteks tiesiog mūsų salono nuotraukos.“

Šypteliu.

Prisimenu mūsų pirmą pasikalbėjimą e. laiškais praėjusių metų vasarą. Ji manęs teiravosi, koks straipsnis sudomintų žurnalo skaitytojus ir taip būtų naudingas salonui.

„Na, nieko naujo nepasakysiu: reikėtų kokios nors išskirtinės istorijos. Apie kokį nors jūsų klientą ar klientę, o ne apie jūsų automobilių išskirtinumą“, – jai parašiau.

„O mes salone laikome du sfinksų katinus, Armį ir Adamą. Galbūt būtų apie juos parašyti ir tuo pačiu apie mūsų saloną papasakoti?“ – sulaukiu Jekaterinos laiškučio.

Net pliaukšteliu delnais iš džiaugsmo: „Puiki mintis!“

„Papasakokime apie jūsų saloną dviejų sfinksų jūsų salone akimis“, – jai iškart atrašau.

Straipsnį sudėjome gerą, „katinišką“. Jo pradžia buvo įtaigi: „Tai – daugiau nei automobilių salonas. Čia jau beveik 30 metų ne tik parduodami automobiliai, bet ir kuriami ryšiai, grįsti pasitikėjimu, profesionalumu ir… dviem sfinksais, Armiu ir Adamu.“

 Žinoma, pagrindinėje nuotraukoje Jekaterina laikė abu sfinksus ant savo rankų.

Kodėl mokytojos mėgsta atsiprašinėti, kai nėra už ką?

Skambina Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos mokytoja dėl maketo mano nemokamame žurnale „Lietuvos pajūris“ (pavasario numeris pasirodys naujos savaitės antroje pusėje) – būtina įdėti projekto logotipą kitoje straipsnio vietoje.

„Žinoma, įdėsime. Smulkmena“, – jai sakau.

Tačiau greitai baigti pokalbio nepavyksta.

Ji vis mandagiai atsiprašinėja, kad pradžioje apskritai užmiršo jį atsiųsti logotipą, o jau atsiuntusi, neaiškiai nurodė, kur jį dėti, vadinasi, sukėlė redakcijai sunkumų.

„Patikėkite, tai menkniekis“, – jai nuoširdžiai sakau.

„Oi, ne – ne menkniekis. Mums logotipas – labai svarbu, gali projekto neužskaityti“, – įspėja.

„Būtinai įdėsime taip ir ten, kur pageidaujate“, – pakartoju.

Bet mokytoja vis dar atsiprašinėja...

„Nebūkite tipiška mokytoja, kuri nuolat jaučia kaltę dėl ko nors. Nesate dėl nieko kalta“, – ją pertraukiu – storžieviškai, man pačiam pasirodo.

„Oi, jūs gerai žinote mus, mokytojas“, – ji susijuokia. „Vadinasi, logotipas bus ten, kur prašome?“

„Taip“, – sakau.

Vėliau gaunu e. laiškutį ir iš direktorės: „Dar kartą atsiprašau Jūsų, kad mano komanda tiesiog praleido tą ženkliuką.“

Bet svarbiausia – ačiū progimnazijai už turinį žurnale.