Aktyvus miesto bendruomenės „Palangos santarvė“ narys Zigmas Vaičiūnas antrą mėnesį neįveikia demokratinėje visuomenėje, regis, nesuvokiamos problemos – kaip miesto gyventojams paskelbti oficialiai įregistruotos visuomeninės organizacijos pareiškimą.
Atrodytų, viskas paprasta – eik į bet kurio miesto laikraščio redakciją ir spausdink bendruomenės taryboje susikaupusias mintis. Tačiau taip manęs Z. Vaičiūnas patyrė rinkos dėsnių tampomą realybės grimasą: už šiaip nemažo teksto išspausdinimą „Vakarinė Palanga“ paprašė pusantro tūkstančio litų. Kitas miesto laikraštis buvo penkis kartus gailestingesnis, tačiau ir tas miesto bendruomenės kreipimosi nepriima be 300 litų.
Visuomeninė organizacija „Palangos santarvė“ pinigų neturi ir jokio valstybinio ar rėmėjų finansavimo negauna. Patenkinti be pinigų nieko nespausdinančių laikraščių apetitą galėtų nebent iš savo kišenių susimetę patys bendruomenės nariai. Tačiau ar tai tėra vienintelė išeitis?
Į miesto bendruomenę susibūrusiems aktyviausiems palangiškiams reiktų tik padėkoti, kad, eikvodami savo laisvalaikį bei energiją, jie dar susirenka padiskutuoti aktualiais klausimais, rūpinasi miesto gyvenimu, pastebi tobulintinus dalykus ir turi ką patarti miesto valdžiai. Tačiau už viešai norimą pareikšti žodį – mokėk.
Kas atsitiko? Kodėl miesto laikraščiai tapo tokie svetimi patiems savojo miesto gyventojams? Kodėl už viešą pasisakymą iš aktyviausių Palangos pensininkų norima nulupti tiek, kiek ir už savo paslaugas reklamuojančių verslininkų?
Skaitytojai palaiko bet kurio laikraščio, o juo labiau nedidelio miestelio leidinio gyvastį. Laikraštis su skaitytoju yra tvirtai surištas, tarsi nematoma bambagysle. Skaitytojų atsiliepimai, reakcija į straipsnius turėtų būti kiekvieno laikraščio egzistencijos ir žurnalisto darbo prasmė. Nors sovietmečiu demokratija buvo tik imituojama, tačiau būtent tuomet vienas iš pagrindinių laikraščių redakcijų skyrių buvo laiškų skyrius, o patiems skaitytojų parašytiems laiškams būdavo skiriamas visas laikraščio puslapis.
Žmonės buvo skatinami rašyti laikraščiui. Skaitytojų rašiniams būdavo skiriama net didžioji dalis honorarinio fondo. Sovietmečiu į laikraščio redakciją tokį laišką atnešęs Z. Vaičiūnas būtų pats gavęs pinigų. Bet kad už pasisakymo spausdinimą reiktų mokėti, anuomet tai būtų negirdėtas dalykas. Už tokį pasiūlymą redaktorius ne tik kad lėktų iš darbo, bet dar vargu ar būtų išvengęs baudžiamosios bylos.
Laikai pasikeitė, viskas aplink, net ir žmonių tarpusavio santykiai dažniau vertinami abipuse nauda ir pinigais. Nori eilinis žmogus paviešinti savo pasisakymą – mokėk. Tuomet bus leidžiama viešai papilti, ką tik nori. Įstatymu draudžiamas tik smurto ir karo propagavimas.
Galima suprasti šiandien iš visko naudą spaudžiančius laikraščius. Vien tik iš menkos reklamos ir skelbimų išgyvenantys leidiniai turi mokėti už popierių, laikraščių spausdinimą, jų išnešiojimą, darbuotojams išmokėti algas.
Tačiau juk yra ribos, už kurių baigiasi padorumas. Pagaliau, demokratijos sarginiu šunimi skambiai vadinama spauda pirmiausia pati turėtų vadovautis demokratijos principais. Kur miesto bendruomenės organizacijai viešai pasisakyti, jei ne savo miesto laikraštyje? Kas belieka, kai už tai reikalaujama nemenkos pinigų sumos? Mieste klijuoti lapelius ant sienų ir stulpų?
Jei bendruomenės vardu Z. Vaičiūno parašytas ir visuomeninės organizacijos tarybos palaimintas straipsnis ir nėra iš karto tinkamas spaudai, jį reiktų tik pataisyti. Tam redaktoriai ir yra. Tačiau už bendruomenės pareiškimo spausdinimą pinigų pareikalauta dėl to, kad šis pasisakymas esąs politizuotas.
Negi už gerus darbus miesto valdžią pagiriantis, o už abejotinus – priekaištaujantis bendruomenės pasisakymas prilygsta apmokamiems rinkimų agitaciniams tekstams? Savivaldos rinkimų kampanija, kuri vietos laikraščiams tampa didžiausio uždarbio laikmečiu, dar neprasidėjo. Tuomet ką žmonėms daryti prasidėjus rinkimams? Apie kandidatus į valdžią kalbėtis tik virtuvėse, nes viešai, laikraštyje savo nuomonės be pinigų neišsakysi?
Viešai žodį tarti norinčiai miesto bendruomenei „Palangos santarvė“ ir jos pareiškimą po miesto laikraščio redakcijas nešiojančiam Z. Vaičiūnui yra likusi viena išeitis. Miesto biudžete savivaldybės veiklos viešinimui yra skirti nemaži pinigai, už kuriuos laikraštyje spausdinami tarybos priimti sprendimai ir valdžios panegirikos sau.
Į šiuos savivaldybės biudžeto pinigus teisę turi ir visi Palangos gyventojai, o juo labiau – oficiali miesto bendruomenės visuomeninė organizacija.
Vadinasi, už miesto biudžete viešinimui skirtus pinigus, pagal nustatytą įkainį, pateiktą savivaldybės skelbtame viešinimo konkurse, jį laimėjusiame vietos laikraštyje aktualiais miesto gyvenimo klausimais spausdintis gali bet kuris palangiškis. Nes savivaldybė esame mes patys, miesto gyventojai.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.