Diskusijai apie kurorto ateitį dar nesubrendome

Šią vasarą gamta Palangai iškrėtė piktą pokštą: nuo rugpjūčio vidurio, kai dar nebuvo pasibaigęs kurortinis sezonas, tropinius karščius pakeitė rudeniui būdingas oras. Gausūs lietūs gal ir pamalonino grybautojus, tačiau prie jūros vasarojusius žmones beregint parginė namo.

Užtat rudens pradžioje, lyg kompensacija už rugpjūčio praradimus, sugrįžta netikėtai pabėgusi vasara. Bent iki rugsėjo vidurio pranašaujami sausi ir šilti orai, o oro temperatūra žada pasiekti net 25 laipsnius. Palangiškiams tokios vasaros sugrįžtuvės – menka paguoda, nes poilsiavimo sezonas jau baigėsi.

Verslininkai jau kraustosi iš ištuštėjusių paplūdimių, apsukas mažina naktiniai klubai, kurių dalis jau užsidaro. Pakelėse vis dar stoviniuoja poilsiautojams pigesnę nakvynę siūlantys palangiškiai, bet vidurvasarį buvusio atvykstančių automobilių srauto nebematyti.

Nors toks oras Palangoje rugsėjį ramaus poilsio ištroškusiems žmonėms – tikra palaima. Nakvynės kainos gerokai nukritusios, nebėra grūsčių prekybos centruose ir kavinėse. Įdienojus pliaže dar galima ne tik kaitrios saulės spindulių pagaudyti, bet ir trumpam surizikuoti išsimaudyti jūroje.

Tačiau bene maloniausia žinia rudeninio poilsio mėgėjams – Palangoje nebėra nuolatinę įtampą keliančios ir ramybę blaškančios šimtatūkstantinės minios poilsiautojų.

Prieš dvi savaites „Palangos tilto“ skaitytojus pamėginau išprovokuoti diskusijai apie Palangos kurorto ateitį. Atsispirdamas nuo ekonomisto Nerijaus Mačiulio netikėto pastebėjimo, kad „visos kurorto problemos atsiranda dėl to, kad vasarą čia atostogauja per daug nereiklių žmonių, kurie pasiruošę gyventi bet kur, gerti bet kiek ir valgyti bet ką“, mėginau pasvarstyti apie mūsų kurorto ateitį.

Esu įsitikinęs, kad europinio lygio prestižiniu kurortu Palanga taps tik tuomet, kai čia teikiamų poilsio paslaugų kokybė pasieks pietų Europos valstybių kurortų lygį. Tačiau apie kokią paslaugų kokybę galima kalbėti, kai didžiausia poilsiautojus aptarnaujančio sektoriaus dalis orientuojasi į pigiausią vartotoją.

Tą, kuris sutinka orumą žeminančiomis sąlygomis nakvoti už 20-30 litų, užkąsti nė 10 litų nekainuojančio mėsainio ar kebabo, iš viso kavinės valgiaraščio išsirinkti nebrangių cepelinų ar blynų porciją, prisipliumpti kuo pigesnio alaus ar prekybos centre nusipirktos degtinės. Tokių vartotojų gausa ir jų minimalūs poreikiai į aukštesnį kokybės lygmenį neleidžia pakilti nei kavinėms, nei aptriušusiems poilsio namams, nei visokius sandėliukus nakvynei siūlantiems privačių būstų nuomotojams.

Juo labiau, kad tokie nereiklūs ir kuo pigiau kurorte pavasaroti siekiantys vartotojai Palangai sukelia daugiausiai problemų. Miesto komunalininkai tokiems paryčiais kurorto centrą okupuojantiems neblaiviems ir agresyviems „poilsiautojams“ net sugalvojo apibūdinimą –„mailius“. Keletai dienų pigiai pasiausti į Palangą suvažiavęs nusikalsti linkęs jaunimas išbaido tikruosius poilsiautojus, kurie renkasi ramesnius Latvijos kurortus.

Uždrausti miestui problemas keliantiems vartotojams atvykti į Palangą mes negalime, todėl lieka vienintelis būdas jais atsikratyti – keliant aptarnavimo kokybę didinti paslaugų kainas. Prestižiniu laikomas Nidos kurortas nuo tokių kokybei nereiklių vartotojų gana sėkmingai apsisaugo kelto per Kuršių marias ir įvažiavimo į Neringą mokesčiu. Kokiu ginklu gali gintis Palanga?

Deja, diskusija apie kurorto ateitį neįvyko. Šie autoriaus pasvarstymai be jokių argumentų buvo pavadinti „briedu“ ir svaičiojimu. Tiesa, kai kurie bandė priekaištauti, kad taip poilsiautojai esą skirstomi į turtingus ir vargšus. Kad ir „biednesni“ turi teisę atvažiuoti pailsėti prie jūros.

Išties, tokią teisę turi visi, bet kodėl būtent į kurortą? Anksčiau vasaros poilsis Palangoje buvo prestižo reikalas. Užtenka prisiminti, kaip iš paprasto žvejų kaimelio kurortą kūrė grafai Tiškevičiai. Jei jie nebūtų pasirūpinę prabangesne poilsiautojų aptarnavimo infrastruktūra, Palanga taip ir būtų likusi Karklės kaimo lygio. Tarpukariu į kurortą nebuvo įmanoma bet kada atvykti su keliais litais kišenėje. Vargingesni žmonės poilsiui kurorte taupydavo visus metus.

„Papigiai“ pasiausti prie jūros nusprendęs „mailius“ kažkodėl neskrenda į Maljorką, nes tokia kelionė jiems sunkiai įkandama. Kažkodėl niekas neverkšlena, kad vargingesniems Maljorka nepasiekiama. Tačiau ar ne todėl šio Ispanijos kurorto gatvėmis drąsiai galima vaikštinėti vėlų vakarą, nebijant sutikti agresyvių išgėrusių jaunuolių gaują? Nereikia nė Maljorkos. Kitoks poilsiautojų kontingentas jaučiamas jau Nidoje.

Kodėl tuomet Palanga vasarą turi virsti neprognozuojamų, kokybės nereikalaujančių ir niekam nereiklių poilsiautojų prieglauda? Negi iš jų gaunamas litas yra svarbiau už savo kurorto prestižą?

Aišku, jei tas prestižas palangiškiams rūpi. Jei Palangos gyventojams svarbi kurorto ateitis Europos Sąjungoje.

Juk norėtume, kad ir Palangoje atsirastų pramogų kompleksai, tarptautinio tinklo viešbučiai, čia vyktų europinio lygio meno festivaliai ir tarptautiniai renginiai. Norėtume, kad savo eurus pas mus vežtų ne keli tūkstančiai rusų, o šimtai tūkstančių anglų, olandų, belgų, šveicarų, prancūzų.

Tai gali įvykti tik su viena sąlyga – Palangai atsikračius mūsų kurortą į dugną tempiančio nereiklių poilsiautojų balasto.