Dzmitry, 23-erių metų baltarusio samdinio, kovojusio Ukrainos pusėje, Telegramas, per kurį mes bendravome daugiau nei du metus, nežibsi nuo praėjusių metų birželio.
Aš jam parašiau apie tuziną žinučių vildamasis, kad štai, Dzmitry, apskritaveidis vaikinukas su veido nepaliekančia šypsena, vėl pasirodys ir mane, kaip anksčiau, „užbombarduos“ foto žinutėmis.
Ne tik su samčiu rankose ar iš bunkerio, bet net pačiomis baisiausiomis. Su išdarkytais kūnais, nuplėštomis galvomis. Atrodė, kad vaikinas mėgavosi man jomis keldamas šleikštulį ir siaubą – palydėdavo jas šypsenėlėmis.
„Sunkiausia, kai tenka surinkti sprogmens suplėšyto bičiulio kūno dalis. Paimi nuplėštą galvą į rankas, o akys – dar neužsimerkusios, regis, nustebusios žiūri į tave,“ – viename interviu iš fronto linijos man pasakojo Dzmitry.
Atvirai pasakysiu, man, žurnalistui, jis buvo tikras lobis. Mano redaktoriai Vokietijoje ir Amerikoje karo pradžioje trynė rankomis – Dzmitry nuoširdžiai ir atvirai dalinosi savo kareiviška kasdienybe fronte.
O paskui, būdingai daugeliui temų, Dzmitry jiems tapo neįdomus.
Su Dzmitry susipažinome skaisčiai plieskiant saulei Vilniuje 2021-ųjų vasarą – viena baltarusių nevyriausybinė organizacija Vilniuje man, ieškojusiam interviu su baltarusių pabėgėliais, pasiūlė pašnekinti nė 20-ies neturintį Dzmitry. aktyviai dalyvavusį tūkstantinėse demokratinių Baltarusijos jėgų demonstracijose prieš diktatorių Lukašenką 2020 metais.
Jis pabėgo nuo žvėriškų Minsko omonininkų mažiausiai penkis kartus, o į Lietuvą, tiesiogine prasme, šliaužte įšliaužė – tai darė kelis šimtus metrų, kad nebūtų pastebėtas Baltarusijos pasieniečių.
Sukirtome rankomis, kad susitiksime vėliau, o kada nors jį ir jo merginą – taip pat baltarusę– pasitiksiu Palangoje, parodysiu jūrą, kurios jis nebuvo matęs.
Tačiau netrukus Dzmitry mane nustebino žinute: „Linai, užsirašiau samdiniu į Ukrainos kariuomenę ir išvažiuoju. Pajutau, kad nemoku gyventi taikos sąlygomis,“ – paaiškino.
Jaučiausi dėl jo truputį atsakingas, o jis į mano raginimus saugoti save atsakydavo naujais kraupiais vaizdais iš fronto, lydimais šypsenėlių.
…žinau, Dzmitry, kad tavęs daugiau nebėra. Tu, Dzmitry, net negali įsivaizduoti, kas vyksta Ukrainoje ir pasauly dėl Ukrainos šiandien!
Ko gero, Volodymyr Zelenskyy, vis dar Ukrainos prezidentas, kurį tu gerbei, kartu su senuku, jau buvusiu Amerikos Prezidentu Džou Baidenu, įvėlusiu Ameriką į karą, sės į teisiamųjų suolą tarptautiniame Hagos tribunole karo nusikaltėliams teisti, nes bus tokia dabartinio JAV Prezidento Donaldo Trampo valia.
Dzmitry, tu tikėjaisi, kad kovodamas dėl Ukrainos laisvės, tu kovoji ir dėl kitų – ir dėl Baltarusijos – laisvės, bet čia tu taip suklydai. Ukraina karą pralaimėjo. Karo krankliai visąlaik kranksėjo ir vis dar kranksi jį tęsti, nors pasaulis jau stovi naujų beprotybių priedury.
Nepyk, bet mano atrodo, kad tavo mirtis buvo beprasmė. Ukraina nebuvo verta tavo gyvybės.
Atleisk, Dzmitry, kad liksiu tau neištesėjęs savo pažado tau ir tavo merginai parodyti Palangą. Ridenk saugiai sviedinukus dabar Dievo sode – su ta pačia šypsena, žmogau.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.