Emigrantų politinis sąmoningumas – geras ženklas ateities Lietuvai

Prisipažinsiu, jog gyvendamas svetur niekuomet nepraleidžiu progos balsuoti. Štai, ir šiuos rinkimus pasitikau su vienintele mintimi, jog balsuoti būtina. Po 2003-ųjų metų stebuklingų Rolando Skrajūno dangaus viražų supratau, jog žmonių „balsavimas ant bajerio“ dažnai gali baigtis valstybei labai liūdnai. Ir štai, ankstyvą sekmadienio rytą sužinau, jog Lietuvos ambasada Londone apgulta balsuojančiųjų, kiek anksčiau instituciją veikiausiai pasiekė tūkstančiai paštu balsavusiųjų biuletenių. Savyje labai apsidžiaugiau, nes preliminarūs pokalbiai su aplink gyvenančiais lietuviais džiaugsmo man nesuteikia. „Kam balsuoti, jog mano balsas vis vien nukeliaus į šiukšliadėžę“, – rezignacines nuotaikas dėsto klaipėdietė Janina, Anglijoje gyvenanti jau septintus metus. „Visi jie vienodi, pedofilai sėdi ir Seime, ir Vyriausybėje. Valstybė, nesugebanti apginti mažos mergaitės interesų, yra nieko verta“, – postringauja vilnietis Andrius, karalienės šalyje įsikūręs dar prieš Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare. Marijampolietė Simona šį kartą „nebalsuos, nes netiki nei Lietuva, nei ją valdančiais politikais“. Šių sutiktų tautiečių įvairios nuomonės man džiaugsmo nesuteikia, bet pernelyg ir nenuliūdina. Nes tvirtai žinau, jog didmiesčiuose įsikūrę lietuviai politiškai yra daug sąmoningesni bei aktyvesni. Dauguma jaunosios kartos profesionalų jau baigė mokslus Anglijoje ar JAV, gavo gerai mokamus bei prestižinius darbus Londono finansinėse ir juridinėse firmose, tad jų politinės preferencijos bei aktyvumas kitoks, nei dirbančiųjų prastesnės kvalifikacijos darbus. Pastarųjų politinis absenteizmas ir nesusigaudymas visuomet didesnis – ši sena tiesa moderniųjų politinio įvaizdžio technologijų laikais akivaizdi kaip niekada. Surenk gausių nemokamų „šprotinių“ pasisėdėjimų vietinio kaimo elitui, nupirk nemokamos degtinės ar alaus bambalį, pažadėk pakelti minimalų atlygį dvigubai per neįtikėtinai trumpą laiką, ir tavo vadovaujama politinė jėga turi daugybę galimybių nugalėti Seimo rinkimuose. Juk šiais įtemptais streso laikais mažai kas gilinsis į partijų politines programas, nuveiktas reformas. Masių psichologijos pagrindai, apibrėžti dar senovės romėnų laikais, šiandien tebegalioja: publikai tereikia duonos ir žaidimų.
Kita vertus, dalis tų, kurie čia atvyko jau po Europos Sąjungos plėtros, jaučia tam tikrų nuoskaudų gimtajam kraštui. Tokie stengiasi save eliminuoti iš politinio aktyvumo lauko, nebalsuodami rinkimuose ir dirbtinai stengdamiesi nutraukti šaknis su Lietuva. „Ai, kam man ta Lietuva, ką ji man davė“, – tenka dažnai išgirsti tokias gaideles iš Anglijoje apsigyvenusių lietuviškų budulių. „Mano šalis – Anglija, jau prašau paso sau ir savo šeimai“, – taip „naujieji anglai“ internetinių komentarų puslapiuose kuriasi naujus identitetus, o jų sūnūs juodomis panagėmis iš visų išgalių stengiasi įgyvendinti pagrindinį savo gyvenimo „tikslą“, t.y. nusipirkti „bėėmvuką“. Dukros, gėlytėmis nudailinusios savo lakuotus nagučius, skuba kad ir į „babajaus glėbį, nes lietuviai vyrai niekam tikę, girtuokliai, impotentai ir be pinigų...“. Tad ar tokiems „tikriems anglams“ dar verta balsuoti?
Bet ne apie šį lietuvių emigrantų segmentą, keliantį juoką anglams bei teisėtą pasidygėjimą likusiems Lietuvoje, kalba rinkimų naktį eina. Protingas tautietis visada supras, jog nei Anglijoje, nei Vokietijoje jis tikru „anglu“ ar „vokiečiu“ niekuomet netaps ir ryšių su savo valstybe sąmoningai nenutrauks. Vakarų Europoje vietiniai visada gerbė ir gerbs tik tą atvykėlį, kuris gerbia jų šalį bei įstatymus, sunkiai dirba bei puoselėja savo šaknis bei identitetą. Sąmoningas anglas savo pašnekovo iš kitos šalies visuomet paklaus „Kokia situacija tavo šalyje?“ („how is situation in your country“). Kvailas, savo šalį ir vietos įstatymus dergiantis atvykėlis anglų akyse telieka nieko verta šiukšlė. Todėl šias angliško gyvenimo peripetijas suvokiantys lietuviai daug noriau išlaiko politinio dalyvavimo ryšius su tėvyne.
Poetas ir publicistas Tomas Venclova yra taikliai pastebėjęs, jog emigrantai yra antrasis Lietuvos kultūros balsas. Galima drąsiai papildyti: taipogi ir politikos balsas. Stebėdamas šių metų rinkimų kampaniją iš svetimos šalies katastrofiškai pasigendu tikrų moralinių lyderių partijose, į mažą žmogų orientuotų ir socialinę atskirtį mažinančių programinių nuostatų, realistinių ir įgyvendinamų pažadų. Užtat pilna fantasmagorinių motyvų iš rusiškų pasakų apie didžiulius minimalius atlyginimus (kaip rusai sako „Pir na ves Mir“), spontaniškai susibūrusių miniažmogių, kliedinčių apie teisingumą Linčo teismo kategorijomis bei populistinius šūkius sugrąžinti Lietuvą... žmonėms. Tuo tarpu emigrantai šiomis pasakomis nebetiki. Išvykusieji jau seniai išmoko pasirūpinti savimi: sunkiai dirbti, kelti savo kvalifikacijas bei tikint savimi siekti sėkmės gyvenime. Jų balsų jau niekada nenupirks nemokami furšetai, spalvoti plakatai ir naftalininiai sapaliojimai apie patriotizmą. Kuomet šie laisvojo pasaulio gerąsias puses perpratę Lietuvos piliečiai turės realių galimybių turėti įtakos šalies politiniam gyvenimui, šalis ims panašėti į lygiavertę Europos Sąjungos narę, o ne depresyvią sovietmečio pigios dešros ir dešimtkapeikinės varškės besiilginčią respubliką.