Eurostatas prognozuoja, kad 2100-aisiais Lietuvoje nebus nė 2 milijonų gyventojų, tačiau seksiukės Oksanos nauja apatinių kolekcija yra svarbiau

Šią savaitę lankiausi vienoje uostamiesčio poliklinikoje skiepui prieš encefalitą. Procedūrinio kabineto duris atidarė jauna afrikietė didelėmis spindinčiomis akimis ir įspūdingomis, tarsi meno kūrinyje, plaukų pynėmis. „Jūs Linas Skiepas?“ – ji paklausė laužyta lietuvių kalba. „Taip,“ – atsakiau, nors mano pavardė nėra „Skiepas.“ „Truputį palaukite,“ – mandagiai paprašė. Linktelėjau.

Akies krašteliu pastebėjau, kad viena senjorė, laukusi savo eilės sėdėdama, išplėtė akis išvydusi juodaodę medicinos seselę.

Kol laukiau, ant kabineto durų pastebėjau užklijuotą estetišką informacinį lapelį: „Mūsų kabinete dirba darbuotoja iš užsienio. Ji yra kvalifikuota licencijuota specialistė...“

Net gūžtelėjau: ar tokio detalaus aprašo reikia? Juk čia – ne zoologijos sodo eksponatas.

Juoda spalva yra graži, mano mėgstamiausia, o 2100-ųjų Europa – ir Lietuva – bus neabejotinai tamsi demografiškai, nes senoji Vakarų civilizacija traukiasi ir nyksta – tą rodo ir Eurostato, Europos Sąjungos statistikos agentūros, naujausi duomenys.

Anot Eurostato, iki 2100-ųjų Europos Sąjungos gyventojų skaičius sumažės apie 11,7 procento – beveik 53 milijonais gyventojų, o dvi Baltijos valstybės, Lietuva ir Latvija, praras beveik trečdalį (!) savo gyventojų, daugiausia Europos Sąjungoje (žinoma, jeigu ji bus tuomet): Latvija – apie 33,9 procento, Lietuva – 33,4 procento. Prognozuojama, kad Estija 2025–2100 metais neteks 19,1 procento gyventojų.

Taigi, pagal Eurostatą, 2100 metais Lietuvoje nebus nė dviejų milijonų – tik 1,9 milijono gyventojų. Įsivaizduojate tokią Lietuvą?

Gyvename laiku, kai kalbėti apie blogą šalies demografiją yra politiškai nekorektiška ar net skamba kaip Kremliaus naratyvas – nesveikas požiūris.

Bet kartu ir liūdna, kad prieš rinkimus 2027-aisiais atsiranda naujų „gelbėtojų“, kuriems trūksta intelekto ir vizijos ne tik valstybės, bet ir savo kaimo ar kiemo gerbūviui gerinti, tačiau kurie demografinei krizei spręsti siūlo referendumą dėl šeimos sampratos. Dar vieną!

Palangoje to atitikmuo – Apžvalgos ratas, kurį jau, kaip toje dainoje „Suk ratelį“, „suka“ kurorto vizionierė Svetlana, besidžiaugianti Vilniaus gyvenimo malonumais.

Kita žinia, kuri iškart pagavo mano akis šią savaitę, sklaidant Estijos naujienų portalus, tačiau jos  nepastebėjau Lietuvos naujienų portaluose, įspėjimas iš Ukrainos prezidento Zelenskio:  Rusija galimai planuoja didelę mobilizaciją dideliam puolimui Ukrainoje ar...prieš tris Baltijos valstybes.

Kažkodėl į tai audringai reagavo tik Estija, ir – nebūdingai sau – piktai, girdi, toks naratyvas yra Kremliaus propagandistų grojaraščio hitas. Lietuvos vadovybė tokį įspėjimą, regis, pro ausis praleido.

Tik mūsų Gabrielius Landsbergis reagavo: o jeigu tai – tiesa? O jeigu Zelenskis informacijos apie Rusijos planus turi daugiau nei Vakarų žvalgybos?..

 NATO skėtis tapo labiau panašus į rėtį, o kolektyvinės gynybos 5-uoju straipsniu atvirai suabejota. 

Tačiau jokiam užpuolikui Lietuva neturėtų būti įdomi: maža, be urano ir aukso klodų, mylinti laisvę ir ES bei NATO narė.

Atvirai šnekant, net nežinau, dėl ko labiau būgštauti – nykštukinės Lietuvos su 1,9 milijono gyventojų (tikrų lietuvių, su istoriškai lietuviškomis šaknimis gal nė pusės tiek 2100-aisiais nebus), ar dėl kokios nors Rusijos pavojaus. Nors gali būti, kad ateity Lenkija Lietuvai bus pavojingesnė. Kas žino.

Rusijos baubas – gerokai baisesnis nei ji pati: ekonomiškai išvarginta, sankcionuota, įklimpusi Ukrainoje, joje, anot NATO generalinio sekretoriaus Markas Rutte, sodo sraigės greičiu slenkanti. Demografine prasme, nors ir pasiskelbusi vertybių puoselėtoja, Rusija pati kenčia – tik laiko klausimas, kada nors kokia nors alkana Kinijos panda atsiknybs vietos floros ūglių Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

Tačiau akivaizdu: kuo būsime mažesni, tuo būsime ir pažeidžiamesni. Joks kitatautis taip nemylės ir nesiaukos dėl Lietuvos, kaip patys čia. O robotų karių, galinčių kautis už bet kokią šalį su teisingu programavimu, iki 2100-ųjų, matyt, dar neturėsime, nors būsime dar turtingesni.

Bijau, kad Europos – ir Vakarų pasaulio, ir Lietuvos – problema yra civilizacinė ir dėl to egzistencinė. Individualistinės visuomenės, kurios teikia pirmenybę šunims, o ne vaikams, malonumams, o ne savanorystei ar pasiaukojimui kitiems, iki svaigulio murdosi žinių neišsenkančioje jūroje apie jauno paramediko baisią mirtį ar apie seksiukės Oksanos naujus apatinius, gali būti tiesiog pasmerktos sunykti.