Garsiajame Kurhauzo konflikte girdimas ir litų šlamesys

Legendinis Štirlico personažas iš nemirtingojo rusų serialo „Septyniolika pavasario akimirkų“ yra pasakęs, kad labiausiai įsimenama paskutinė frazė, kuri gali užgošti ir viso prieš tai vykusio pokalbio esmę.
Panašiai įvyko ir Palangoje. Solidžiai miesto pasiekimų kraitelę papildžiusius sėkmingus praėjusius metus skandalingai užvožė paskutiniąją metų dieną naujoje kurorto kultūros šventovėje įvykęs incidentas, kuris metų paveiksle tapo ganėtinai smirdančiu potėpiu.
Tiesą pasakius, tokio triukšmo šis įvykis nebuvo vertas nė iš tolo, jei ne Savivaldybės kultūros skyriaus vedėjo Vyganto Rekašiaus nesugebėjimas susivaldyti, o Kultūros centro direktorius Žilvinas Kažys taip aikštingai nebūtų demonstravęs savo įžeistas ambicijas.
Kas iš tiesų Kurhauze įvyko praėjusių metų gruodžio 31 dienos vidurdienį, sudėtinga atsakyti ir po šio įvykio praėjus pusei mėnesio. Lieka apgailestauti, kad ten nėra įrengtų vaizdo kamerų, kurios greitai viską būtų sustačiusios į savo vietas, o kai ką net išgydžiusios tą pačią dieną.
Štai Ž. Kažys ir iš karto jo pusėn stojęs prodiuseris Martynas Tyla tvirtina, kad nė žodžio neprataręs Kultūros centro direktorius įsiutusio V. Rekašiaus tiesiog buvo sumuštas. Žmogui nei iš šio, nei iš to kumščiu esą buvo smogta du ar tris kartus, dėl ko Kultūros centro direktorius patyrė galvos smegenų sukrėtimą, jam sutriko klausa ir regėjimas.
Jį mušęs V. Rekašius apie šį įvykį pasakoja kiek kitaip. Kultūros skyriaus vedėjas mėginęs tik atstumti ant V. Rekašiaus žmonos tuo metu rėkusį ir prie jos agresyviai artėjusį Ž. Kažį. Kad Ž. Kažys buvo tik papurtytas už atlapų ir keletą kartų stumtelėtas į petį, tvirtina ir incidentą mačiusi Kultūros centro renginių režisierė Aušra Latonienė bei V. Rekašiaus žmona Diana Rekašienė, kuri yra Kurhauzo administratorė.
Nors galai nematė jų liudijimų, nes Ž. Kažiui antipatijos neslepiančios abi moterys gali būti ir neobjektyvios. Juo labiau D. Rekašienė, dėl kurios esą ir kilęs visas triukšmas. Tačiau kur dėti po koncerto iš karto į Vokietiją išvykusių Europoje žinomų atlikėjų smuikininko Martyno Švėgždos von Bekerio ir operos solistės Auksės Petronės liudijimus. Konflikto metu salėje buvę menininkai tvirtina, kad jokių smūgių kumščiu nebuvę. Ką daryti su viešai išsakyta policijos komisaro Alvydo Katkausko nuomone: „Aš neįsivaizduoju, kaip įmanoma taip sutrikdyti sveikatą nepaliekant jokių mušimo žymių. Tam, kad iš tiesų būtų sutrenkti galvos smegenys, žmogus turėjo būti padaužytas, kaip reikiant“.
Nereikia nė A. Katkausko. Kiekvienas jaunystėje ne vien prie knygų sėdėjęs vyras žino, kad po smūgio smegenų sukrėtimą patyręs žmogus trumpam praranda nuovoką ar bent jau susverdėja. Kad Ž. Kažys po stamboko vyro smūgių kumščiais būtų praradęs pusiausvyrą, nedrįso užsiminti net Kultūros centro vadovo gynėjas M. Tyla.
Ligoninės lovoje gulintis ir iki šiol į darbą neateinantis Ž. Kažys žurnalistams guodžiasi, kad po smūgių jam buvusi prakirsta lūpa, ką neva patvirtinę ir medikai.
Prakirstos lūpos variacija tampa itin įdomi, nes iš karto po įvykių iškviesti ir Ž. Kažį matę policijos pareigūnai neišvydo jokių fizinio smurto žymių. O juk prakirstos ir turėjusios kraujuoti lūpos taip lengvai nepaslėpsi. Sužalojimų tą dieną nematė ir Palangos policijos komisariato viršininkas A. Katkauskas, kuris su Ž. Kažiu sveikinosi komisariato patalpose, kai šis ten kurpė savo pareiškimą policijai.
Lieka tikėtis, kad prasidėjęs ikiteisminis tyrimas nustatys, kas po gruodžio 31 dienos įžūliai meluoja.
Palangiškius turėtų dominti kas kita. Šis garsiai nuskambėjęs konfliktas apnuogino pagrindinėje miesto kultūros įstaigoje susiklosčiusią aštrią situaciją. Anot V. Rekašiaus, kaip šitaip susikivirčijusiems darbuotojams kartu reiktų dirbti toliau, jei jis ir būtų susivaldęs. Apie nepakankamą Ž. Kažio kompetenciją kultūros srityje, apie jo nesivaldymą bendraujant su pavaldiniais jau anksčiau teko girdėti ne kartą. Kultūros darbuotojams yra tekę skubiai keisti abejotinus Kultūros centro direktoriaus sprendimus ir taip gelbėti miestą nuo gėdos.
Tačiau į viešumą ištrūkęs kivirčas sukėlė ir kiek kitokių įtarimų. Juk iš tiesų konfliktas kilo dėl neplanuoto atlikėjo D. Montvydo įsiveržimo į salę, kai Ž. Kažio atvesta prodiuserio M. Tylos komanda nutraukė prasidėjusią klasikos atlikėjų repeticiją.
Kodėl Ž. Kažys taip aktyviai protegavo gruodžio 31 dieną M. Tylos pageidaujamą D. Montvydo koncertą Kurhauze? Kodėl tuomet šis pop muzikos atlikėjo pasirodymas nebuvo įtrauktas į kalėdinių koncertų programą? Pajamos iš bilietų už Kultūros centro organizuotus kalėdinius koncertus pateko į Kultūros centro kasą, o atlikėjams buvo sumokėtas sutartas honoraras. Antai garsus smuikininkas M. Švėgžda von Bekeris kartu su operos soliste A. Petrone ir akompaniatore iš Klaipėdos už pasirodymą bendrai gavo 5 tūkst. litų, o Kultūros centrui iš šio koncerto atiteko pusketvirto tūkstančio litų.
Gi D. Montvydo koncertui Kurhauzo salę dviem valandom išnuomojęs Kultūros centras uždirbo vos tūkstantį litų, o apytiksliais skaičiavimais savo bilietus platinęs M. Tyla iš pilnos žiūrovų salės surinko ne mažiau nei apie 13-14 tūkst. litų.
Šis faktas gal kiek paaiškina keistą Ž. Kažio rūpestį prodiuserio M. Tylos grupe, kai pats įstaigos direktorius iš anksto neplanuotai repeticijai į Kurhauzą atlikėją atlydi nepaisant tuo metu salėje prieš savo koncertą repetuojančių garsių muzikantų.
Suprantama, kad Kurhauzo administratorė D. Rekašienė pasipiktino, kodėl ji apie D. Montvydo repeticiją nežinojusi iš anksto, o maištą gesinti ėmusiam Ž. Kažiui beliko agresyvokai priminti, kas čia direktorius. Nepaisant labiau smuklei pritinkantį aiškinimąsi stebinčių kurorto svečių ir žmonos viešą žeminimą girdinčio V. Rekašiaus.