Gerą S. Povilaičio įamžinimo įdėją gaubia keistas rūkas

Jau trečią savaitę Lietuva gyvena be Stasio Povilaičio. Nors, tiesą pasakius, tokio masto menininkai, kaip Stasys Povilaitis, Vytautas Kernagis, Donatas Banionis, Justinas Marcinkevičius niekada nemiršta. Jie lieka amžinai gyvi savo dainomis, mums palikta poezija, kino filmais.
Mes nematome ir dabar kur nors Vilniuje savo kambarėliuose ar slaugos namuose tyliai tūnančių, ligų ir senatvės prislėgtų kažkada buvusių garsių poetų, rašytojų, aktorių, dainininkų, dailininkų, kompozitorių. Visuomenei jie yra mirę, ar gyvi? Paskutiniais mėnesiais sunkiai sirgusio S. Povilaičio plačioji visuomenė taip pat nebematė. Tačiau jo atminimą ir dainas branginančius palangiškius ramino tai, kad jis yra čia, šalia, Palangoje.
Simboliška, kad Palangai itin artimas visų laikų garsiausias lietuvių estrados atlikėjas bei liaudies dainomis tapusių šlagerių autorius amžinojo poilsio atgulė būtent mūsų kurorte. Nors pripažinto maestro artimiesiems buvo siūloma S. Povilaitį laidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse taip vadinamame menininkų kalnelyje, dainininko žmona ir duktė pasirinko atlikėjo taip mylėtą Palangą.
Ar S. Povilaitį taip myli pati Palanga?
Jo mirties ir ypač laidotuvių dieną televizijos laidose, laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, socialiniuose tinkluose visi tiesiog springami bėrė padėkos ir pripažinimo žodžius, viešai didžiavosi asmenine pažintimi su maestro. Ne visuomet nuoširdžios panegirikos sraute aiškiai buvo girdimas ir Palangos valdžios balsas.
S. Povilaičio nuopelnai ir reikšmė ne tik Lietuvos estradai, bet ir kultūrai plačiąja prasme verčia įamžinti jo atminimą. Neretai būna taip, kad dėl tokios privilegijos ir teisės su žinomu mirusiu asmeniu susiję miestai ar vietovės net varžosi.
Vieną progą įsiamžinti mirusio žinomo kultūros veikėjo atminimą ir taip pagausinti lankytinas vietas Palanga jau praleido. Šviesios atminties miręs V. Kernagis Palangai buvo labiau artimesnis nei Nidai. Mūsų kurorte ne tik per vasaras jis gyveno, be V. Kernagio buvo neįsivaizduojama legendinio „Anapilio“ muzikos klubo veikla. Tačiau žmonių pamėgtas originalus jo paminklas atsirado Nidoje, su kuria siejama tik menininko jaunystėje sukurto kino filmo herojaus ištarta frazė „Benai, plaukiame į Nidą“. Palangoje V. Kernagio atminimo nėra nė ženklo.
Ką ten V. Kernagis, Palangos kurortą įkūrusių grafų Tiškevičių vardas prisimintas tik neseniai. Tiškevičiaus vardas dirbtinai suteiktas tik dabar kuriamai alėjai su dviem pastatais.
Nors S. Povilaitis gimė Kaune, nuolatinė jo gyvenamoji vieta buvo Vilniuje, teisė įsiamžinti jo atminimą priklausytų Palangai, kurioje prasidėjo jo, kaip solisto, karjera, pajūryje buvo pagrindinė atlikėjo scena, čia jis leisdavo visas vasaras. Pagaliau, Palangoje jis ir yra palaidotas.
Greitai sueis mėnuo nuo S. Povilaičio mirties, tačiau apie kokį nors jo atminimo ženklą Palangos valdžia tyli iki šiol. Dažniausiai priimta, kad dėl mirusiojo atminimo pagerbimo apsisprendžiama ir visuomenei paskelbiama netrukus po žinomo veikėjo laidotuvių. Tačiau tik neseniai socialiniuose tinkluose pasigirdo nedrąsi idėja S. Povilaičio vardu pavadinti baigiamą įrengti naująją Palangos koncertų salę.
Mintis labai gera ir vykusi. Būtent naujosios salės vietoje, buvusioje Vasaros koncertų estradoje visu ryškumu suspindo S. Povilaičio žvaigždė. Jo vardu pavadinti kokią gatvę miesto užkampyje būtų maestro vardo nuvertinimas. Kur nors statyti atlikėjo biustą ar paminklą – banalu. Tačiau su Palanga siejamo visai Lietuvai nusipelniusio atlikėjo vardo suteikimas Palangos koncertų salei – būtų taikliausias ir labiausiai pagrįstas sumanymas.
„Stasiui tai būtų gražiausias paminklas“, – taip šią idėją įvertino maestro žmona Birutė Povilaitienė.
Žurnalistų išprovokuotas tokiam sumanymui pritarė ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus, kuris idėją praplėtė iki S. Povilaičio atminimo įamžinimo pačioje koncertų salėje. Jos foje galėtų atsirasti su maestro susijusių asmeninių daiktų, jo kūrybos kelią atspindinčių fotografijų nuolatinė ekspozicija.
Laiko šį sumanymą įgyvendinti iki naujosios koncertų salės atidarymo gruodžio 12 dieną dar yra pakankamai. Pusantro mėnesio per akis ir papildomam pavadinimo užrašui pagaminti, ir jį prie pastato sienos pritaisyti. Akivaizdu, kad tokiam sprendimui neprieštarautų nei miesto visuomenė, nei sprendimą turinti priimti miesto taryba.
Tiesą pasakius, papildomu klausimu miesto politikai tai galėjo padaryti ir vakar vykusiame miesto tarybos posėdyje. Tačiau tokiam sumanymui lyg ir neprieštaraujanti miesto valdžia netikėtai kirto per stabdžius ir dabar jau teigia, kad gruodžio 12 dieną, atidarant Palangos koncertų salę, Stasio Povilaičio vardo ant jo sienos dar nebus.
Jei koncertų salė maestro vardu nebus pavadinta atidarymo dieną, sunku prognozuoti, kada tai galėtų įvykti. Kodėl nenorima pasinaudoti tinkamiausia proga įamžinti nusipelniusio atlikėjo vardą? Gal bijomasi, kad miręs S. Povilaitis salės atidarymo iškilmėse kažką gali nustelbti? Negi baiminamasi, kad kažkam gali pasirodyti, jog salė buvo statyta ne Palangai, o S. Povilaičiui?