Ko reikia, kad vaiko dingimas iš darželio virstų pamoka?

 Visos Lietuvos visuomenę sujaudino istorija apie Palangos vaikų lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ keletai valandų pradingusį trijų su puse metų berniuką Juozapą.

Smalsus ir aktyvus vaikas netrukdomai išėjo iš darželio teritorijos, keturias valandas klaidžiojo po miestą, šnekučiavosi su suaugusiais nuėjęs į bažnyčią, kalbino centre esančios kavinės „Pas Feliksą“ padavėjas, bendravo su kaimynais tėvų namo kieme.

Išsirengęs mažametis pyplys vienui vienas turškėsi centrinės miesto aikštės fontane ir tik aštuntą valandą vakaro iš proto ėjusių giminaičių buvo pastebėtas skuodžiant link jūros Smilčių – Kastyčio gatvių sankirtoje. Nuo darželio iki tos vietos – apie pustrečio kilometro. Aplinkos ir gresiančių pavojų deramai dar nesuvokiantis vaikas savarankiškai kirto keletą judrių gatvių.

Galima tik stebėtis, kad vaiko klajonės kurorto gatvėmis baigėsi laimingai. Kuo ši istorija būtų pasibaigusi, jei Juozapėlis būtų pasiekęs jūrą ir mėginęs joje išsimaudyti?

Siaubo valandas išgyvenusią berniuko mamą abstulbino suaugusių abejingumas matant gatvėmis vaikštinėjantį vieną mažametį. Juozapą radęs dėdė pasakojo, kad kurį laiką gatve einantį vaiką stebėjęs iš šalies. Nė vienas praeivis nesusidomėjo, kur vienui vienas drožia mažametis pyplys. Vadinasi, vienas klaidžiojantis pipiras aplinkinių nesudomino nei besimaudydamas fontane, nei strakaliojantis kavinėje ir net užsukęs į bažnyčią.

Juozapo mama pasakojo, kad su vaiku viešint Jungtinėse Amerikos Valstijose ji parke sėdėjo ant suoliuko ir stebėjo netoli žaidžiantį sūnų. Jam atsitraukus per penkis metrus, mamos nepastebėję amerikiečiai iš karto susirūpino vienišu vaiku ir ėmė klausinėti, kur jo tėvai.

Didžiausia atsakomybė dėl šio įvykio, be jokios abejonės, tenka vaiką „pražiūrėjusiai“ auklėtojai. Juo labiau, kad ji Juozapo pasigedo tik tuomet, kai berniuko atėjo pasiimti mama. Vadinasi, jos prižiūrimai grupei žaidžiant darželio kieme, ji net nežinojo, kiek yra likę vaikų.

Menkas pasiteisinimas, kad didelėje kiemo erdvėje jai vienai tenka prižiūrėti 20 judrių ir smalsių vaikų. Pagal mūsų šalies teisės aktus, tokia yra vienai auklėtojai skirta vaikų norma. Vakarų Europos šalyse toks vienai auklėtojai priskirtų vaikų skaičius būtų nesuvokiamas dalykas, tačiau jei jau esi atsakinga už tokį būrį vaikų, būk maloni, visus juos ir sužiūrėk.

Tačiau kita vertus, auklėtojoms saugiame ir aptvertame darželio kieme įsitempus jų nereiktų ganyti šaudant akimis į visas puses, jei mažyliams nebūtų įmanoma iš ten pradingti. Todėl miesto savivaldybei svarbiausias klausimas turėtų būti, kaip vienui vienas vaikas netrukdomai galėjo išeiti iš darželio teritorijos? Ką reiktų daryti, kad tokios situacijos negalėtų pasikartoti nė viename kurorto darželyje? Kodėl mūsų miesto darželiuose tampa įprasta, kai tėvai savo atžalas pasiima nepranešę auklėtojoms, o šios dėl pavakare netikėtai dingusio vaiko nesuka sau galvos?

Nugirdus, kad antradienį, kai Juozapėlio dingimo istoriją paviešino šalies žiniasklaida, mūsų savivaldybės Švietimo skyriuje su visų darželių vedėjomis dėl šio įvykio buvo surengtas pasitarimas, skambinu skyriaus vedėjai Laimai Valužienei, norėdamas pasiteirauti, kas jame nuspręsta.

„Klaidingos žinios, nebuvo jokio pasitarimo“, – ramiai atsako L.Valužienė dėl to nejausdama jokio nepatogumo.

Tad kas turėjo atsitikti, kad toks pasitarimas būtų skubiai organizuotas? Jei Juozapėlio klajonės po miestą, neduok Dieve, būtų pasibaigusios tragedija, ant ausų būtų pastatytas ne tik savivaldybės Švietimo skyrius. Būtų iškelta baudžiamoji byla ir į teisiamųjų suolą sėstų ne viena auklėtoja. Darželį užgriūtų įvairios komisijos, o dėl neabejotinai rastų trūkumų turėtų atsakyti ir miesto vaikų ugdymo įstaigas privalantys kontroliuoti savivaldybės vadovai.

Negi vien todėl, kad viskas baigėsi laimingai, Švietimo skyrius į šį įvykį gali numoti ranka? Anot L.Valužienės, dėl berniuko dingimo kalta yra auklėtoja, kuri ir taps atpirkimo ožka. Tačiau skyriaus vedėja užsispyrusiai neigia, kad vakarop darželio teritorijoje pamatę savo vaikus tėvai juos išsiveda nieko nepranešę auklėtojoms. O jei šitaip vaiką apgaule išsivilios piktų kėslų turintis žmogus? Kodėl pašalinis žmogus apskritai gali pateikti į darželio teritoriją?

Gal kurorto ikimokyklinio ugdymo įstaigose reiktų įvesti tvarką, kad vaikus iš darželio būtų galima pasiimti tik pasirašant specialiame žurnale? Ne, nereikia, įsitikinusi L.Valužienė. Tai, esą, būtų nereikalingas biurokratizmas. Kad tokia tvarka labiau užtikrintų ir mažamečio vaiko saugumą, Švietimo skyriaus vedėjai, regis, nė motais.

Ir darželio vartelių, anot L.Valužienės, rakinti nebūtina. Siūlymą juose įrengti atrakinimo kortele sistemą vedėja atmeta. Girdi tokia įranga kainuoja 100 tūkst. litų. Kažkaip sunkiai įsivaizduojama, kad modernesniame viešbutyje elektroninė durų atrakinimo sistema tiek kainuotų vienam kambariui.

L.Valužienės teigimu, vaikų atsiėmimą ir ugdytinių saugumą reglamentuoja pačių lopšelių-darželių susikurtos vidaus tvarkos taisyklės. Šias įstaigas kuruojantis Švietimo skyrius, suprask, nė prie ko.

Gal kas iš savo atžalas į darželius leidžiančių tėvų yra skaitęs savojo lopšelio-darželio vidaus tvarkos taisykles? Peržiūrėjęs visų šešių kurorto ikimokyklinio ugdymo įstaigų interneto tinklalapius tokių niekur neradau.