Kokia apžvalgos rato kaina?

Apakinti keletu dešimčių tūkstančių litų siekiančių sumų, kuriomis kurorte įvertintos itin paklausios prekybos ir paslaugų teikimo vietos, Palangos politikai užsimojo už apžvalgos ratui numatytą vietą Gedimino gatvės gale iš verslo išlupti net 100 tūkstančių litų per metus. Iki šiol Palangoje dar negirdėta kaina už teisę teikti savo paslaugas viešoje vietoje.

Sumanymas tokia suma papildyti miesto biudžetą gal ir pagirtinas, tačiau ar už tokio dydžio rinkliavą balsavę miesto tarybos nariai susimąstė, kad šią vasarą apžvalgos ratą į Palangą atvežti pasiūliusi Vokietijos verslininkė Katrina Geisler tiek pinigų miestui turi uždirbti vos per tris sezono mėnesius?

Šimto tūkstančių litų masalą taryboje metęs liberalas Eimutis Židanavičius skaičiuoja paprastai ir gana ciniškai. Per 90 vasaros dienų apžvalgos ratas kasdien suksis po 13 valandų. Kas valandą ratas vis kitus poilsiautojus apsuka tris kartus. Išeitų, kad per vasarą apžvalgos ratas apsisuks 3510 kartų, o vokietė miestui skirtai rinkliavai uždirbs, jei vienu kartu pavėžins po 15 litų už bilietą susimokėjusius du suaugusius žmones.

Ar teisus šitaip verslininkės pajamas skaičiuojantis politikas? Pamėginkime paskaičiuoti ir mes.

E.Židanavičiui ir jo skaičių ekvilibristikai pasidavusiems tarybos nariams turėtų būti žinoma, kad vasarą į Palangą atvykstantys žmonės pramogauja ne kasdien: turime apytuštį birželio mėnesį, kai atrakcionai lankytojų sulaukia tik savaitgaliais, per vasarą dažnokai pasitaiko lietingų dienų, pramogautojų nebelieka paskutinėmis rugpjūčio dienomis.

Tad apžvalgos ratas per vasarą pramogautojus gali dominti perpus mažiau dienų, nei suskaičiavo politikas.

Tie, kurie praėjusią vasarą atidžiau stebėjo J.Basanavičiaus gatvėje veikusio atrakciono parko darbą, tikriausiai pastebėjo, kad jie intensyviausiai būdavo apkrauti nuo 17 iki 23 valandos. Mažiausią paklausą iš visų čia veikusių atrakcionų turėdavo kaip tik ekstremalių pojūčių nesukeliantis apžvalgos ratas.

Todėl ir E.Židanavičiaus nustatytą 13 valandų trunkančią šio atrakciono darbo dieną turėtume trumpinti daugiau nei perpus.

Išeitų, kad norint surinkti tarybos nustatytą rinkliavą, vokietei kiekvieną kartą reiktų pakelti nebe du, o mažiausiai 8 žmones.

Palangos politikai gal nesupyks, jei apžvalgos ratą į Palangą atboginusi verslininkė per vasarą ir pati pageidautų uždirbti bent tiek pat, kiek atiduotų savivaldybei – 100 tūkst. litų. Vienu kartu atrakcione turinčių apsisukti pramogautojų skaičius išauga iki 16.

Šio brangaus, apie 12 mln. litų kainuojančio atrakciono draudimas metams kainuoja apie 90 tūkst. litų. Vokietei vienam rato apsisukimui vidutiniškai jau reikia 24 lankytojų.

Gremėzdišką atrakcioną keliais vilkikais reikia atgabenti iš Vokietijos, jį sumontuoti, vasaros pabaigoje – išardyti ir vėl išvežti. Reikia manyti, kad užsieniečių teikiamos krovinių gabenimo paslaugos, atrakciono montavimo darbai taip pat kainuoja ne mažiau 100 tūkst. litų. Kiekvieno apsisukimo metu apžvalgos rate jau turi sėdėti 32 pramogautojai.

Atrakcioną aptarnauja 8 darbuotojai, kuriems mokamos algos, jų sveikatos draudimas. Dalis jų – iš Vokietijos atvykę atrakcioną prižiūrintys specialistai, kurie, kaip žinia, už lietuvišką minimalią algą nedirba. Sukdamasis ratas per vasarą elektros sunaudoja už 20 tūkst. litų. Reikia keisti perdegusias lemputes, kurių ant šio atrakciono – tūkstančiai. Šios išlaidos taip pat kainuoja apie 100 tūkst. litų – vienam rato apsisukimui jau reikia 40 lankytojų.

Aš jau nekalbu apie tai, kad apžvalgos ratas pirktas už banko kreditą, kurio grąžinimui būtina atidėti dalį pajamų.

Taigi, norėdama per vasarą Palangos savivaldybei uždirbti 100 tūkst. litų ir nebankrutuoti, vokietė apžvalgos ratu per vasarą turėtų apsukti mažiausiai 36 tūkstančius žmonių. Ar tai yra įmanoma?

Miesto politikams užplėšus tokią rinkliavos kainą vokiečių verslininkė pareiškė, kad vietoj Palangos šią vasarą pasirinks Estiją. Vadinasi, savivaldybė praranda net ir tuos iš pradžių siūlytus 40 tūkst. litų, kuriuos K.Geisler buvo sutikusi mokėti. Praėjusiais metais už tris atrakcionus privačiam žemės sklypo nuomininkui ji mokėjo 80 tūkst. litų. Už vieną atrakcioną išeina beveik po 30 tūkst. litų. Tad pirminis savivaldybės pasiūlytas rinkliavos dydis už apžvalgos ratą buvo visai realus.

Nereikia užmiršti, kad mintis savivaldybei priklausančioje žemėje pastatyti tokį atrakcioną priklauso vokietei. Niekas daugiau tokių pasiūlymų nepateikė ir vargu ar pateiks. Sudėtingas ir brangus įrenginys – tai ne paplūdimio palapinė, kurią gali pastatyti kiekvienas labiau prakutęs verslininkas.

Tad gal pirmais metais reikėjo nustatyti negąsdinančią kainą, o per vasarą stebėti lankytojų srautus ir nuspręsti, ar paskirta rinkliava nėra per maža. Juo labiau, kad šie pinigai savivaldybei būtų nukritę lyg iš dangaus, nes papildoma paslaugų teikimo vieta atsirado vien tik K.Geisler iniciatyva. Akivaizdu, kad jai neatvykus, nebus ir tos vietos.

Kita vertus, Palanga, skirtingai nei Jūrmala, neturi jokio aukštuminio kraštovaizdžio apžvalgos taško. Netoli jūros iškilęs triukšmo nekeliantis apžvalgos ratas poilsiautojams taptų ta vieta, iš kurios mūsų kurortu būtų galima grožėtis iš aukštai. Vien dėl šios priežasties savivaldybė turėtų būti suinteresuota tokio atrakciono atsiradimu, o ne naudotis proga nuplėšti nuo Palangai reikalingą pramogą pasiūliusios verslininkės. Drįsčiau teigti, kad jai reiktų netgi primokėti už tai, kad apžvalgos ratas kurorte atsirastų.