Baigiu savo darbostogas Varėnoje, mano gimtajame mieste, kurį vadinu Palanga be jūros, pakylėtas: rausdamasis savo senjorės krikšto mamos senoje skrynioje, aptikau istorinį lobį – savo senelių, gimusių 1921 metais, pradinės mokyklos baigimo pažymėjimus, išduotus 1935 metais.
Senelių, kuriuos labai mylėjau, jau seniai nėra, tačiau mano senelis mano gyvenime buvo ypatingas žmogus – nors turėjo tik pradinį išsilavinimą, buvo kaimo šviesuolis. Jis išmokė mane pamilti žodį – prenumeruodavo šūsnį laikraščių – jausti atsakomybę už žodį, vertinti pauzes kalbant bei pažinti dangų.
Mane jo pažymėjime prajuokino mokyklos vedėjo (Smetoninėje Lietuvoje taip buvo vadinami mokyklų direktoriai) pagyrimas mano seneliui: „Labai myli gimtąją kalbą ir yra patriotiškas.“
Ach, seneli, obuoliukas – tavo žurnalistas anūkas Linas – netoli nuo tavęs nuriedėjo. Drįstu sakyti, kad tai ir man – labai svarbu.
Tačiau už pietų stalo – senais laikais pietūs tarnavo ne tik pilvui prikimšti, bet ir pasidalyti kaimo („sodžiaus“) naujienomis ir pletkais (gandais ir apkalbomis – normine lietuvių kalba), jei prireikdavo, nusikeikdavo tik lietuviškai, „po perkūnais", žodis „kiaulė“ ar „paršas“ buvo taikomas ir kaimo latrui (girtuokliui – normine lietuvių kalba), ir kolchozo brigadininkui, kuris apgavo – nepriskaičiavo visų valandų, ir pas Marytę išėjusiam gyventi Petrui.
Žodžiu, tik ir girdėdavau iš abiejų lūpų, šveisdamas kiaulės kanopą su raugintais kopūstais ir bulvėmis: „Atrodo kaip kiaulė, nusipenėjęs kaip paršas, padarė kaip kiaulė.“
Abu dažniausiai sutardavo, kad „ir kiaulė taip nepasielgs“, o aš, vaikas, senelių kiaulėms jaučiau pagarbią baimę, nors bandžiau su jomis susidraugauti pakasydamas paausius.
Kai kiaulę ruošdavosi skersti, patirdavau stresą – jai žviegiant, užsikimšdavau ausis ir bėgdavau slėptis.
Senelių palyginimas su kiaulėmis ir paršais mano atmintyje gyvai švystelėjo šią liepą, kai vienas pajūrio krašto interneto svetainės administratorius apdergė – kaip paršas – „Palangos tiltą“ ir mane, jo redaktorių. Girdi, vagiame jo tekstus, nors jie – iš Savivaldybės internetinio puslapio ar vieši pranešimai spaudai, tačiau to jis savo tinklapy nenurodo.
Kaip lietuvių kalbos paršas, jis panaudojo vulgarų, slaviškos kilmės žodį, visiškai netinkantį viešam tekstui – pyzdin*.
Kaip pasakytų Profesorius, gyvename didelio žmonių velnėjimo – aš sakau paršėjimo – metu, kai keiktis viešame gyvenime, viešoje erdvėje tampa nauja norma. O toną tam, deja, įvairiems paršams užduoda žmonės, kurių unikali padėtis leistų žmones daryti kilnesniais, o pasaulį – geresniu.
Tik prisiminkime: birželį, Iranui ir Izraeliui nutraukus paliaubas, Amerikos prezidentas Trampas pratrūko „fakintis“ (nuo vulgaraus angliško žodžio fuc*), Laisvės TV steigėjas ir vadovas Andrius Tapinas viešuose, 276 tūkstančių sekėjų armijai skirtuose Facebook įrašuose, smaginasi žodeliais „byb*s“, „ble“ ir kitais viešoje kalboje nevartotinais žodžiais.
Man tai visiškai nepriimtina, net atgrasu.
Atvirai, manęs, save žurnalistu laikančio asmens vulgarybė „Palangos tilto“ ir mano adresu nenustebino ir labai neįžeidė – užteko su šiuo žmogumi šnektelėti bene prieš 10–12 metų, kad susidarytų keistas (aišku, subjektyvus) įspūdis – vien kriuksi pašnerpšdamas kaip paršas: apie blogą ir labai blogą Palangą, dar blogesnį merą, apie pinigus – kam davė, o kam nedavė...
Kartais kai kurie žmonės nepasikeičia ne tik per 12 metų, bet ir visą gyvenimą, o kriuksėjimo sindromas gali ypač paūmėti, kai Palangoje staiga atsiranda koks nors Palangos gelbėtojas Matas (vienas iš šimto) su plačiai atrišta pinigine ir aiškia instrukcija – atidirbti, sukalant merą, Savivaldybę, „Palangos tiltą“, Jegelevičių, konservatorius – po demokratijos, žodžio laisvės, nepotizmo priedangomis.
Kol keiksmų viešoje erdvėje – jau tiek, ir iš politikų, įtakotojų ir „šiuolaikinių žurnalistų“ lūpų, kad žurnalistų ar politikų etikos prievaizdai skėsčioja rankomis, Palangos „paršiukas“ gali mėgautis purenama nauja kultūrine dirva – dar stipriau pakriuksėti, snukiu purvą smarkiau drebiant į šonus ir atidirbant.
„Palanga niekada dar nebuvo tokia „korumpuota“, „uzurpuota“ ir „neopotizmo“ apimta. O visa STT ir FNTT yra kišenėje ar „nupirktos“! Nežinojote? Kriu-kriu-kriu.“
Tik Matas, bankrotų meistras, tik jis, „aušrininkas“ – ne iš XX a. pradžios, o iš 2025-ųjų – ir jo bebaimis beraštis „žurnalistas“ su dirbtiniu intelektu rašomais tekstais, skundais, prisidengiant „Redakcija sulaukė laiško“ ir iš Savivaldybės interneto tinklapio vagiamais (nenurodant Savivaldybės kaip informacijos šaltinio) pranešimais – gali išgelbėti Palangą!
Jeigu dabar kas nors kaime kiaulę skerstų, gali būti, kad ausų neužsikimščiau. Tegul...
Ne tik mano senelis mėgo kartoti, bet ir visa liaudies išmintis sako: leisk kiaulę po stalu – ji ir ant stalo lips, o įsileisi kiaulę į bažnyčią – užsilips ir ant altoriaus. Bet šiandien paršas žiniasklaidoje – šiuolaikiška, nes būti žurnalistu – kaip ir Seimo nariu ar meru – šiandien, sutikite, gali norėti būti – ir neretai jau būna – bet kas.
Linas JEGELEVIČIUS
“Palangos tiltas” redaktorius
Šis tekstas yra autentiškas, parašytas ir redaguotas šio teksto autoriaus, o ne dirbtinio intelekto
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.