Kurhauzo atstatymą stabdo bendraturčių užkardos

Vien kalbomis apie tariamą troškimą atstatyti Kurhauzą Palangą maitinęs Gediminas Jacka šią savaitę Palangos apylinkės teisme įvykusiame posėdyje viešai pademonstravo savo ketinimus.
Tuomet, kai mūrinės istorinio pastato dalies restauraciją baigianti savivaldybė pasiekė finišo tiesiąją, kai belieka tik įrengti pastato vidų ir pagaliau atgimęs Kurhauzas visuomenei dar šiemet turėtų atverti duris, G. Jacka atsisako pritarti miesto planams. Kurhauzo išorinio fasado restauravimui jo pritarimo nereikėjo, tačiau remontuojant pastato vidų bendrasavininkių leidimas yra būtinas.
Būsimiems darbams miestas iš Kultūros ministerijos jau gavo daugiau nei ketvirtį milijono litų. Šalies premjeras Algirdas Butkevičius mūrinio Kurhauzo atstatymo pabaigtuvėms valstybės biudžete įsipareigojo artimiausiu metu surasti dar pusantro milijono litų. Savivaldybė jau šiandien galėtų skelbti rangovo konkursą antrojo etapo darbams, kurie galėtų prasidėti jau balandį.
Tačiau užuot pradėjusi darbus Kurhauzo viduje baigsiančios įmonės paieškas, savivaldybė priversta prašyti teismo, kad šis leistų tęsti atstatymą be bendrasavininkių sutikimo.
Kodėl G. Jacka miestui trukdo galutinai įrengti mūrinę Kurhauzo dalį, suprasti nėra lengva. Argumentas, kad jis nenorįs pritarti projektui, kuris numatė esą neteisėto priestato atsiradimą, yra nerimtas. G. Jacka pasitelkia jau po gaisro dviejų paminklosaugos specialistų atliktą pastato ekspertizę, kurioje nurodyta, kad vakarinėje pusėje turėtų būti medinė veranda. Vietoj jos dabar atsirado apie 90 kvadratinių metrų ploto vieno aukšto priestatas.
Anot G. Jackos, priestatas atsiradęs neteisėtai ir dėl šios priežasties jis negalįs pritarti bendram pastato restauravimo projektui, kuriam, beje, pritarė visos valstybinės institucijos su Kultūros paveldo departamentu priešakyje. Be to, statybos teisėtumu galėtų suabejoti tik Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, tačiau teismas tokios pažymos neturi.
G. Jackos neįtikino ir teisme išgirsti Kultūros paveldo departamento atstovo aiškinimai, kad restauruojant Kurhauzą, pastatas pritaikomas šiuolaikiniams poreikiams: čia reikia pravesti vandentiekio, šildymo, elektros, ventiliacijos, priešgaisrines sistemas. Numatyti vietą tualetams, rūbinei. Todėl istorinis pastatas negali būti atstatomas visiškai toks pat, koks jis buvo prieš 100 metų. Beje, G. Jackos teisme cituotą ekspertizę pasirašęs paminklosaugos specialistas pats yra Kurhauzo restauravimo projekto autorius.
Tačiau net ir nesigilinant į išvedžiojimus apie priestato teisėtumą, ar tokiu argumentu miestui svarbią statybą galėtų mėginti stabdyti Kurhauzo atgimimo iš tiesų trokštantis žmogus? Savo pastato dalies neatstatantis G. Jacka, regis, turėtų tik džiaugtis, kad visuomenei grąžinama bent viena pastato pusė. Juo labiau, kad taip didėja bendra turto vertė, nes Jackų šeimai kartu su savivaldybe per pusę priklauso visas Kurhauzas. Prieš 10 metų teisme abi pusės tarpusavyje yra nusistačiusios tik pastato naudojimo tvarką.
Tačiau G. Jackai nebetinka ir šis, kadaise jo paties parašu patvirtintas pastato pasidalinimas. Kurhauzo atstatymą mėginantis stabdyti palangiškis savivaldybei smeigia dar vieną dūrį – kitoje byloje teismo prašo jam priskirti už valstybės ir savivaldybės lėšas atstatytos mūrinės dalies antrąjį aukštą. Mat po 2003 metais teismo patvirtintos taikos sutarties dėl pastato pasidalinimo, Jackų šeimos medinės dalies nebėra, todėl dabar iš naujo reikia dalinti tai, kas iš Kurhauzo yra likę.
Tai jau yra įžūlu ir akiplėšiška. Po gaisro su savivaldybe dalindamasis pastatą G. Jacka matė ir suprato, kokios būklės medinė dalis jam atitenka. Beje, ji nebuvo jau tokia tragiška. Po gaisro buvo išlikęs visas šiaurinis medinės dalies fragmentas su veranda. Buvo galima iš karto apsaugoti statinio likučius, restauruoti bent jau tą statinio dalį. Tačiau nieko nedarant ji taip sunyko, kad stipresnis vėjas ėmė versti jo sienas. Avarinę būklę pripažinusi komisija įpareigojo G. Jacką savo dalies likučius nugriauti.
Bet kuriuo atveju, bendros kalbos su savivaldybe nerasdama Jackų šeima savo pastato dalį galėjo atstatinėti nesižvalgydami į bendraturčius. G. Jacka aiškino, negalėjęs to daryti, nes prie Kurhauzo nebuvo suformuotas žemės sklypas. Ilgą laiką teismuose buvo bylinėjimąsi dėl didesnio Kurhauzo sklypo, nors tuo pat metu G. Jacka aiškino prie savo pastato dalies tenorintis nedaug žemės, kad mokesčiai būtų kuo mažesni.
Pagaliau, pradėti atstatyti pastatą Jackų šeimai niekas nebetrukdė, kai 2011 metais liepą buvo suformuotas ir valstybės vardu įregistruotas daugiau nei pusės hektaro žemės sklypas.
Tačiau tuomet G. Jacka pradėjo dėstyti, kad jo šeimai priklausančios pastato dalies nėra pasidalinęs su savo vaikais, kad jie atsisako pritarti projektavimui, kad neaišku, kaip projektuoti, nes nežinia, kas medinėje pastato dalyje atsiras po rekonstrukcijos – gal viešbutis, gal banko skyrius.
Žinant visą šią istoriją, dabar reikalauti savivaldybės atstatyto mūrinio pastato dalies, švelniai tariant, yra nesąžininga.
Kitą savaitę Klaipėdos apygardos administraciniame teisme prasidės civilinė byla dėl G. Jackai priklausančios medinės Kurhauzo dalies nacionalizavimo. Procesas bus ilgas ir sunkus, kuris, tikėtina, pasibaigs tik paskutinėje teismo instancijoje.
Tačiau tokia išeitis, ko gero, yra neišvengiama. Kurhauzo bendraturčiams susitarti niekada jau nebepavyks. Per toli nueita priešingomis kryptimis.