Matysime daugiau kareiviškos aprangos, bet pajūryje mirgėkime visomis vaivorykštės spalvomis

Jūsų rankose – dar vienas nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ numeris. Man, jo leidėjui ir redaktoriui, nelengva patikėti, kad jau kitais metais žurnalas minės savo dešimtmetį. Prisimenate, kad žurnalas gimė kaip laikraščio „Palangos tiltas“ vasaros priedas?

Atvirai pasakius, jį pavasariui išleidome tokį rubuilį (ne juokas 132 puslapiai!), savo apimtimi labiau tinkantį vasarai.

Siaučiant geopolitinėms audroms ir, matyt, ne vienam žvalgantis mažo namuko Labanoro ar Šventosios miške, mane įkvepia, kad daug – net visai nedidelių verslų – stiprinasi, atsinaujina ir reklamuojasi.

Vadinasi, daugelio mintyse – gyvenimas, o ne gyvavimas ar išgyvenimas.

Esame laisvi ir stiprūs tol, kol neleidžiame baimei mūsų užvaldyti. O skirti daug dėmesio savo saugumui, kai gyvename šalia tokios irzlios kaimynės meškos, turėtų visiems būti natūralu ir suprantama.

Nors karyba man – svetima, o kūryba, suprantama, – artima, rinkdamasis marškinėlius savo nuotraukai naujajame žurnalo numery, ilgai galvos nesukau – išsitraukiau kareiviškus marškinėlius iš spintos. 

Jų daug turiu! Matyt, nors dvasioje ir aš esu karys.

Žinoma, poilsiaujant pajūry, Palangoje, Klaipėdoje ar Neringoje, sumirgėkite visomis vaivorykštės spalvomis – čia jūra, čia vėjas, čia gera, čia Kastytis su Jūrate bangą ridena.

Šįkart mūsų viršelio herojus – naujasis Šventosios jūrų uosto direktorius Mindaugas Skritulskas. Mėtytas ir vėtytas, svarbiausia – su aiškia uosto strategija. Jau šią vasarą uostas pakvies papramogauti – sekite jo naujienas ir planuokite kelionę į Šventąją. 

Naujasis direktorius, istorikas pagal išsilavinimą, daug domėjęsis, koks uostas buvo tarpukariu, „Lietuvos pajūriui“ atskleidė įdomių faktų apie jo praeitį – XVII amžiuje Šventosios uostas konkuravo su Klaipėdos, Karaliaučiaus, Liepojos ir Rygos uostais, čia veikė net laivų dirbtuvės, o prekės iš jo buvo gabenamos į Rytprūsių Gdansko, Anglijos ir kitus uostus. 

Ar žinote, kad tarpukario Lietuvos Respublikos vyriausybė buvo suplanavusi plėsti Šventosios miestelį iki 15 tūkstančių gyventojų, kuris, jei plėtra būtų pavykusi, būtų kur kas didesnis nei tik apie 2,5 tūkstančio gyventojų turėjusi tuometinė Palanga?

Žurnalui visuomet ieškau netradicinių ar pamirštų herojų. Šįkart toks – Gintaras Einikis, klaipėdietis, legendinis krepšininkas, trijų olimpinių medalių savininkas. 

„Ar aš dar kam nors įdomus?“ – jis paklausė mūsų interviu pradžioje. „Žinoma“, – jam atsakiau neabejodamas. 

Esu įsitikinęs, kad nėra nuobodžių žmonių – yra tik nuobodžios istorijos, kurių nemokame deramai papasakoti.

Ačiū, kad skaitote „Lietuvos pajūrį“. Jį pasiimti galite Palangos baseine, miesto bibliotekoje, Savivaldybėje, Palangos Turizmo informacijos centre, kavinėje „Manana“ (Vytauto 69), kitose vietose.

Linas Jegelevičius,

„Lietuvos pajūrio“ leidėjas ir redaktorius