Mintys paraštėse (2011-07-26)

Kai drioksteli bomba Bagdade ar Islamabade nusinešdama dešimčių ar šimtų žmonių gyvybes, sutikime, tokios naujienos mums, gyvenantiems Europos pakraštyje, didelių jausmų ir nekelia.

Bet Norvegija - čia pat, ir tokio masto žudynės, kokios įvyko praėjusį penktadienį Osle ir Utojos saloje, netelpa į galvą.

Patologija?

Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas Albinas Bagdonas sako, kad šaudymas į vaikus net netelpa į patologijos rėmus.

Tada kas?

Gali būti, kad 32-iejų metų norvegas Andersas Beringas Breivikas – sveikų sveikiausias žmogus, kuris makabriškas žudynes įvykdė šaltakraujiškai apskaičiavęs kiekvieną savo žingsnį.

Vadinasi, net psichiatrijos, psichologijos žinovai turi nulenkti galvą paslaptingiausiam žmogaus kūno mechanizmui – protui, kuris nepažinus.

O kartais, kaip šviesiaplaukio Anderso, pernelyg tamsus.

Norvegijos tragedija yra labai artima ir mums, Palangos gyventojams.

Mes turime norvegų aviakompanijos skrydžius iš Palangos į Norvegiją. Be to, daug palangiškių triūsia Norvegijoje. O norvegų kalbą neretai gali išgirsti ir Palangos baruose ir viešbučiuose.

Ko gero, ne tik mane vieną, bet ir daugelį po tragedijos persmelkė mintis: jeigu tokia tragedija galėjo įvykti visuotinai pripažintoje gerovės šalyje kaip Norvegija, ji – didesnė ar mažesnė – gali pasikartoti šalyje, kur socialiniai, ekonominiai ir politiniai saitai yra susipynę kur kas painiau ir sudėtingiau nei Norvegijoje.

Lietuva – ne išimtis. Greičiau – kaip tikėtina, jau tiksinčios tragedijos vieta.

Klausimas yra vienas – kada?

Andersas B. Breivikas, akivaizdu, buvo krikščionių fundamentalistas, religinis fanatikas ir politinės dešinės ultra-patriotas.

Ar tokių nėra Lietuvoje?

Yra. Ir daug. Tik tereikia prisiminti įvykusias seksualinių mažumų eitynes praėjusiais metais, „tautiško jaunimo“ eitynes „Lietuva-lietuviams“ pernai ir šiemet Kovo 11-ąją, kuomet būriai patriotizmo, lietuviškumo ir „krikščioniškų“ vertybių kaukėmis besidangstydami kerziniais batais žaliūkų, jei ne dar didesni policijos būriai, buvo pasiruošę ištaškyti kitokius žmones.

O jeigu būtų po ranka automatas, ir iššaudyti.

Vardan krikščioniškų vertybių ir lietuviškumo.

D. Kedys, apakintas neva esančio pedofilų klano, buvo pasiryžęs sudrebinti valstybės pagrindus, kad atkreiptų dėmesį į save. Galbūt jam pritrūko tik laiko ir išmonės, kad tragedija virstų į dar didesnę.

Kai kurie Lietuvos tautininkų, „Jaunosios Lietuvos“ pareiškimai skamba kaip mintys iš A. B. Breiviko „Manifesto“, o kai kurie konservatorių nariai Seime vadinami ne be pagrindo „talibais“.

Lietuva pasielgs protingai, jeigu, užuot stebėjusi, kaip tokia tragedija įvyko Norvegijoje, pati akyliau pažvelgs į savo tariamus patriotus ir jų veiklą, ypač jaunimo ultra-dešinės atstovus.