Requiem „Bangai“

Palangoje nebeliko daugeliui palangiškių ir kurorto svečių nostalgiškus prisiminimus keliančios buvusios „Bangos“ kavinės.
Nors ten jau daugiau nei 20 metų nebebuvo jokios kavinės, o ir pats pastatas jau seniai tapo nebematomu, per vasaras pasislėpęs po įvairiausiomis iškabomis ir užgožtas menkaverčių kioskų virtine, tačiau vietoj savotiško J. Basanavičiaus gatvės pradžios simbolio dabar riogsantys griuvėsiai, kurie netrukus virs laukyme, nuteikia graudžiai.
Tai lyg ilgus metus nenaudotas, visų užmirštas ir namų pakampėse besimėtęs niekam nereikalingas rakandas, kurį nusprendus išmesti, kažkodėl darosi gaila – o gal dar pravers. Tuomet, paskutinį kartą paėmus į rankas, pasmerktas daiktas rodosi esąs ir gražus, ir galintis dar praversti.
Visiems laikams su bet kuo atsisveikinti visada yra sunku. Būtų buvę lengviau, jei „Banga“ riogsotų kur nors kurorto užkampyje. Bet ši, beveik 40 metų pačiame Palangos centre stovėjusi kavinė savo gruboka išvaizda buvo prijaukinusi jau kelias poilsiautojų kartas.
Tokie jausmai apima ir stebint „Bangos“ virsmą nuolaužų krūva. Ar šio pastato netekusi Palanga iš tiesų prarado kažką vertingo?
Net ir tie, kurie „Bangos“ kavinę vadino betoniniu monstru, „bunkeriu“, matyt, nesiginčys, kad Gintauto Telksnio projektuotas pastatas buvo išskirtinės, įdomios architektūros. Tokia architektūra gali patikti ir nepatikti, tačiau akį žavėjo iš grubaus betono išspaustas statinio lengvumas ir plastika, kuri, galima pritarti architektūros specialistams, kiek primena pasaulio architektūros legendos garsiojo katalono Antonio Gaudi dvasią.
Tai buvo sovietinių laikų kurorto ženklas, kurio mes, gerbdami miesto istoriją, neturėtume teisės ištrinti. Nuo žemės paviršiaus galima nušluoti visas šiuolaikiško gyvenimo poreikius sunkiai patenkinančias senienas ir jų vietoje pastatyti modernius, technologinių naujovių prikimštus ir pigiai išlaikomus statinius. Bet tai jau nebebus ta Palanga. Tai bus tik tokiu pavadinimu tą pačią teritoriją užimantis naujas miestas.
Tačiau pastatas – ne skulptūra. Jis turi funkcionuoti, jame turi virti gyvenimas, kuris šaltam betonui įpūstų gyvybės. Pagaliau, tokį pastatą kažkas turi prižiūrėti: remontuoti, apšiltinti. Ar turime teisę reikalauti, kad kenkdamas sau tai už privačias lėšas darytų šio pastato savininkas?
„Bangos“ vietoje Gintaro galeriją atidaryti sumanęs vienas iš turtingiausių šalies verslininkų iš Klaipėdos teigia, kad be langų, neapšiltintas ir jau avarinės būklės sulaukęs pastatas naudojimui yra nebetinkamas. Be jokios abejonės, norint jį restauruoti, kapitaliai suremontuoti ir pritaikyti galerijai kainuotų keleriopai brangiau, nei čia statyti naują pastatą.
Tačiau „Bangą“ mėginę ginti šalies architektai tvirtina, kad jį buvo įmanoma pritaikyti klaipėdiečio planams.
Kad sovietmečiu statyta „Banga“ buvo nefunkcionali – aišku net ir nebūnant tos srities specialistu. Vien vasaros poreikiams skirtos kavinės populiarumas buvo menkas. Tai liudija ir tai, kad pastatą privatizavus, bene labiausiai prestižinėje kurorto vietoje pastatyta kavinė buvo uždaryta, nes ji nebedomino lankytojų.
Kita vertus, jei ir išties šis statinys, kaip sovietmečio epochos ženklas ir vertingas architektūriniu požiūriu, juo reikėjo susirūpinti ir valstybės apsaugos žiedu paskubom juosti ne tuomet, kai atsirado kažką norintis pakeisti savininkas.
Dabar galima priekaištauti, kad savivaldybė, gal ir pataikaudama savininko norams, neskubėjo į Kultūros paveldo departamentą siųsti pačios užsakytos ir apmokėtos tyrimų medžiagos, kuri būtų leidusi kultūros paveldo vertinimo tarybai nuspręsti ar saugoti šį pastatą, ar ne. Tačiau gal taip nuo apleistos senienos buvo išgelbėta ši jautri ir visų matoma vieta?
Tai kad praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio lietuvių architekto G. Telksnio drąsus eksperimentas dabar taip vertinamas jo kolegų architektų, dar nereiškia, kad jiems pritaria ir visuomenė, kuri nestojo ginti „Bangos“, kai ją ėmė trupinti dinozaurą primenantis buldozeris.
Apskritai, susidaro įspūdis, kad Palangoje paveldosauga užsiimanti specialistų komisija miestą pamato tik karts nuo karto ir vis kitokiomis akimis. Gal jei ne prieš 10 metų, tai bent dabar reikėtų apsižiūrėti, kas Palangoje bėra likę vertingo ir vienu ypu nuspręsti, ką verta saugoti, o ką geriau būtų nušluoti, kaip kurortą teršiančius griozdus?
Antai, pačiame miesto centre stovi įdomios architektūros, amžinatilsį palangiškio Gintauto Likšos projektuotas ir į jokius kultūros paveldo registrus neįrašytas „Tauro“ viešbutis. Dabartiniai jo savininkai, kurorto verslininkai Sakalauskai jo griauti neketina, nors iš archainių medžiagų pastatyto įmantrių formų fasado viešbučio apšildymas ir yra labai brangus.
Tačiau kažkada ten atsiras nauji savininkai, kurie su tokiais nuostoliais nesitaikstys. Kas juos privers išlaikyti dabartinį pastatą, kuriam nėra paskelbta jokia apsauga, kaip ir velionei „Bangai“? Ar ir tuomet, šioje vietoje pradėjus planuoti modernų statinį, architektai sukrus jį saugoti?
O gal iš tiesų tokių pastatų – sovietinių gremėzdų nėra reikalo saugoti? Gal kažkada buvusi neįprasta jų forma, kelios kolonos ar betone išpjautas apskritimas dabar tėra paprasčiausias primityvizmas? Gal vietoj jų dabartiniai architektai galėtų sukurti tokius šiuolaikinius šedevrus, kurie turistus priverčia aikčioti, pavyzdžiui, architektūros Meka paskelbtame Roterdame?
Dėl to turėtų nuspręsti ne vien tik Vilniuje sėdintys ir savo kolegų atminimą bei jų sukurtus darbus branginantys architektai, bet ir mes patys, palangiškiai.
Čia mes gyvename. Čia mūsų miestas ir tik mums spręsti, kaip jis turi atrodyti.