„Snoro“ bomba sudrebino šalies finansus

 

„Snoro“ banke gyventojų indėlių suma siekia 4 milijardus litų, o indėlių draudimo fonde – vos 1,6 milijardo. Iš kur valstybė ims trūkstamas lėšas – neaišku. Tiesa, čia pat teigiama, kad „Snoras“ nebankrutavo ir yra mokus bankas. Suprask, indėlių grąžinimui bankas turto turi. Tačiau vienu metu plūstelėjus visiems savo pinigus norintiems atsiimti banko klientams, nė vienas bankas nesugebėtų jų visų patenkinti. Nes į bet kurį banką sunešti žmonių pinigai yra panaudoti kreditams, kurie dar nėra sugrąžinti.

Yra ir dar viena valdžios garantijomis nepasitikėti verčianti aplinkybė. Antradienį „Lietuvos rytui“ paskelbus apie lietuviško kapitalo bankui ruošiamą ataką, visi už šalies finansus atsakingi institucijų vadovai ir aukščiausi politikai neigė šią informaciją tvirtindami, kad su šalies bankais – viskas tvarkoje. Laikraščio publikacija buvo vadinama niekuo nepagrįsta žinia ir iš jos šaipėsi visi kas netingėjo.

Tačiau jau kitą dieną, paskelbus apie „Snoro“ banko nacionalizavimą, tie patys veikėjai prakalbo apie esą senas šio banko bėdas. „Snore“ nebuvę sukaupta pakankamo dydžio kapitalo atsargų, išduotos „blogos“ paskolos, pradingę milijardo litų vertės vertybiniai popieriai, iš banko išpumpuotos didelės sumos pinigų, banko vadovai įtariami grobstymu, o pats „Snoras“ artimiausiomis dienomis būtų tapęs nemokus.

Ar „Snoro“ bankas susirgo per vieną dieną? Kodėl apie dar esą vasarą pastebėtas nerimą keliančias tendencijas nebuvo pranešta visuomenei? Kodėl aiškiai nebuvo pasakyta, dėl kokių priežasčių bankui neleidžiama didinti įstatinio kapitalo, kuris „Snorui“ būtų leidęs tapti trečiuoju pagal dydį banku Lietuvoje, įsiterpiančiu į tankią Lietuvoje jau seniai karaliaujančių skandinaviškų bankų gretą?

Apie „Snoro“ bėdas informavus visuomenę, viešai būtų priversti aiškinti (ir daug ką paaiškinti) banko vadovai, finansų ekspertai. Pagaliau, kodėl tautai buvo meluojama antradienį, pasirodžius „Lietuvos ryto“ publikacijai apie galimas grėsmes vienam iš bankų, nors tą pačią dieną jau buvo audžiamas „Snoro“ perėmimo planas?

Tvirtinama, kad banką nacionalizuoti buvo nuspręsta gelbėjant gyventojų indėlius. Gal ir taip. Tačiau nuo ko juos reikėjo gelbėti? Iki pat trečiadienio popietės „Snoro“ bankas dirbo įprastu ritmu ir galimo nemokumo požymių nebuvo nė kvapo. Milžinišką Sniego arenos projektą Druskininkuose finansavęs „Snoras“ visuomenėje jau seniai buvo įgijęs solidaus ir patikimo banko statusą.

Kas su juo atsitiko per kelias dienas? Gal ir iš tiesų „Snoro“ gerovė buvo tariama, o jis savo rodiklius „pūtė“ klastodamas ataskaitas? Tuomet kodėl to anksčiau neįžvelgė banką inspektuojančios institucijos?

Ar dabar galima besąlygiškai tikėti visais visuomenei pateikiamais kaltinimais „Snorui“, jei vardinant įtarimus pabrėžiama, kad jie yra galimi. Kita vertus, banką perėmusi vyriausybė privalėjo savo žingsnį kažkuo pateisinti. Viešoje erdvėje skleidžiamos pačios įvairiausios šio nelaukto valstybės žingsnio priežasčių versijos. Laikas parodys, kiek jos teisingos.

Abejotina, kad „Snorą“ valstybei pavyks išgelbėti. Nors ir darant trukdžius žmonėms skubiai atsiimti indėlius, iš jo aktyvų beregint išgaruos visi pinigai. Šiam bankui kirstas smūgis neišvengiamai atsilieps ir visai bankinei sistemai. Lietuvos banko, šalies vyriausybės vadovų patikinimai, kad kituose bankuose esanti padėtis jokios grėsmės nekelia, verti tiek, kiek antradienį girdėti visuomenės raminimai. Dabar mažai kas gali būti ramus, kad kitą dieną apie bet kurį banką neišgirs grėsmingų žinių. Nors ir ne masiškai, žmonės skuba atsiimti indėlius iš daugelio bankų. Panika jau pasėta. Lieka tikėtis, kad dauguma žmonių išlaikys šaltą protą ir jie nepuls iš „Snoro“ atsiimtų pinigų kišti į kojines.

Lietuvoje sprogusios finansinės bombos oro banga pasieks ir pajūrį. Iš bankų į žmonių rankas pajudėjęs kapitalas turėtų atgaivinti sustingusią nekilnojamojo turto rinką. Tai turėtų pajusti ir savo turtą bet kada parduoti pasiryžę palangiškiai. Bankais nepasitikintys ir savo indėlius atsiėmę žmonės greičiausiai skubės investuoti į pajūryje esančius ir savo vertės neprarandančius žemės sklypus ir pastatus.

Jei iš 4 milijardų litų, kuriuos iš „Snoro“ skubės atsiimti indėlininkai, į nekilnojamąjį turtą bus investuotas bent vienas procentas, vadinasi į šią rinką staiga bus įmesta net 40 milijonų litų. Tai – nemaži pinigai, už kuriuos galima nupirkti daugumą šiuo metu Palangoje pardavinėjamų žemės sklypų.

Bent tokia paguoda daliai palangiškių.