Stalų šventėje pristigo pačių stalų

Praėjusį savaitgalį Palangos centre vėl skambėjo liaudiškos dainos, sukosi šokėjų poros, kvepėjo J. Basanavičiaus gatvėje čirškinamais mėsos kepsniais, mieste vaikštinėjo minios žmonių lyg karštą vasaros dieną.

Taip Palangoje buvo švenčiama dar viena, nemažą būrį žmonių į pajūrį priviliojusi tradicinė šventė, tačiau šiemet ją pavadinti Tūkstančio stalų švente nesiverčia liežuvis.

Jau daugelį metų originalumu pasižyminčias įvairias gatvės šventes organizuojantys Palangos verslininkai ir miestas siekia pritraukti kuo daugiau žmonių ne sezono metu. Tikslas, regis, pasiektas. Vien ko verta garsioji Stintų šventė, kuri šiandien yra žinoma toli už Lietuvos ribų. Tačiau kiekviena šventė privalo išlaikyti savo originalią idėją, dėl kurios ji ir tampa patraukli visuomenei.

Kuo pavirstų ta pati Stintų šventė, jei jos metu dominuotų ne patiekalai iš stintų, o būtų siūlomi vien blynai, ar ant žarijų kepta mėsa? Ar Gintaro šventė galėtų vadintis šiuo vardu, jei paplūdimyje vietoj gintaro gabalėlių būtų barstomi akmenukai?

O ar gali praėjusi šventė vadintis Stalo švente, jei joje į akis nekrito stalai. Juo labiau tūkstantis stalų. Vietoj jų šventės dalyviai galėjo pamatyti virtuvėmis paverstų palapinių ir pavėsinių virtinę, o valgio nusipirkusiems svečiams skirti stalai kai kur buvo nugrūsti net už palapinių eilės.

Dar neužmiršome kaip atrodė prieš keletą metų vykusios pirmosios Stalo šventės, kuriose beveik nenutrūkstama grandine stalai būdavo išrikiuojami per visą J. Basanavičiaus gatvės ilgį. Prie jų susėdę žmonės iš tiesų galėjo pasijusti, kaip prie vieno ilgo stalo iškylaujantys kaimynai ir bičiuliai. Juk tokia ir buvo pirminė šios šventės idėja.

Kas iš jos beliko šiandien? Kuo praėjusi Tūkstančio (?) stalų šventė skyrėsi nuo Stintų šventės? Iš tikro niekuo. Tik šį kartą keptų stintų buvo galima paragauti ne visur. Verslininkai gatvėje susirentė tas pačias palapines, kuriose siūlė iš esmės tą patį patiekalų asortimentą, kaip ir per Stintų šventę. Kaip ir vasarį, gatvėje skambėjo tų pačių liaudies kolektyvų atliekamos folklorinės dainos.

Gink Dieve, neturiu nieko prieš dėl šios gražios tradicijos rudenį pagrindinėje kurorto gatvėje organizuoti smagią masinę iškylą. Tokie išėjimai į gatves galėtų vykti netgi dar dažniau. Tačiau kodėl ši šventė turėtų vadintis Tūkstančio stalų vardu. Pagal tai, kiek prieš savivaldos rinkimus norinčios pasirodyti politinės partijos praeiviams išdalino balionėlių, praėjusią šventę galėjome drąsiai pavadinti Tūkstančio balionų švente. Ir būtume mažiau apsirikę.

Akivaizdu, kad pirminė originali šios šventės idėja prie vieno ilgo stalo susodinti visus palangiškius ir į kurortą atvykusius svečius, šiandien yra gerokai priblėsusi. Kažkada buvusią Stalo šventės idėją šiemet išlaikė nebent miesto ugdymo įstaigos, keletas tautodailininkų ir policija.

Stalai daugiausiai buvo naudojami į gatvę persikėlusių kavinių klientų patogumui, kad prie jų prisėdus būtų kur pavalgyti. Gal verslininkai nebenori per visą gatvę tampytis su stalais ir suolais, gal jiems iš tiesų patogiau juos išsinešti tik prie savo kavinės. Užtat nykokai atrodė tuščios J. Basanavičiaus gatvės atkarpos, kuriose visiškai nebuvo jokio veiksmo.

Graži Palangos krepšinio komandos mintis gatvėje pastatyti krepšio stovą ir organizuoti metimų konkursus ar improvizuotas rungtynes. Arba gatvėje pastačius skersinį siūlyti ant jo išmėginti savo fizines galias. Tačiau, leiskite paklausti, prie ko čia Stalo šventė? Jei kažkokia priemonė netinka šventės formatui, toje šventėje jos ir neturėtų būti. Tai tas pats, kaip nusižengti nustatytam pokylio aprangos kodui. Aišku, džinsais ir marškinėliais vilkinčio atėjusio svečio gal niekas ir neišvarytų, tačiau tai jau būtų blogo tono ir nepagarbos pokylio organizatoriams ženklas.

Jei per Stalo šventę nesugebame gatvėje išrikiuoti stalų, prie kurių dar ir vyktų kažkoks veiksmas, gal reiktų atsisakyti tokio pavadinimo ir šį renginį pavadinti kokia nors Auksinio rudens švente, ar Sezono pabaigtuvėmis. Gal sutelkus jėgas būtų galima organizuoti Stalo žaidimų šventę, kurioje nebūtų apsiribojama pajuokai pamestais dviem stalo futbolo žaidimais, o gatvės viduryje išrikiuoti keletą stalo teniso stalų, pasikvietus kokį didmeistrį organizuoti šachmatų simultaną, prie stalų žmonėms pasiūlyti pažaisti šaškėmis, nardais, domino, kortomis, pagaliau.

Kodėl Palanga negalėtų organizuoti kvailio kortų žaidimų čempionato? Juo labiau, kad tai jau kadaise sėkmingai buvo įgyvendinta, kai mieste visai dienai buvo atjungtas elektros tiekimas. Tokios kortų šventės pasisekimas garantuotas – būtų daug žiniasklaidos, suvažiuotų nemažai smalsuolių.

Tokioje šventėje galėtų būti traukiamos dainos apie kortas, sumanytos dar kokios su kortų žaidimais susijusios atrakcijos. Tuomet gatvėje galėtų pasirodyti ir verslininkai su kilnojamomis virtuvėmis bei siūlomais gardėsiais.

Tačiau kai šventės pagrindu tampa gatvėje išrikiuotose pavėsinėse gaminami maisto patiekalai ir valgymas lauke, kai maistas užgožia pačią šventės idėją, tai jau jokia šventė, o primityvus verslas.