Prieš dešimt metų Palangoje degė ne vien istorinis pastatas, iš kurio atvaizdo visa Lietuva neklysdama galėjo pasakyti miestą, kuriame jis stovi. Tokiu jis yra poilsiautojams.
Atmintiną 2002 metų rugpjūčio 26 dieną liepsnos liežuviai laižė ne tiktai kurorto įkūrėjų grafų Tiškevičių XIX amžiaus pabaigoje pastatytą pirmąjį miesto restoraną ir viešbutį. Taip jį vertina istorikai.
Miesto šerdies – J.Basanavičiaus gatvės pradžioje stovintis kurhauzas patiems palangiškiams – čia gimusiems ir užaugusiems gyventojams yra savotiška Palangos dvasia, kuri ir degė prieš dešimt metų.
Todėl gegužės 30 diena palangiškiams bus ne vien kurorto centre miestui gėdą darančių griuvėsių atstatymo pradžia. Šią dieną prasidėjo Palangos dvasios atgimimas.
Daugiau nei prieš šimtmetį užgimusio kurorto pradžią žymintis pastatas labai taikliai atspindi Palangos istoriją ir per paskutinį dešimtmetį kurorto patirtas permainas.
Tarpukariu turtingų ponų ir skrybėliuotų damų kurhauze lankomi pokyliai ir kazino atspindėjo Palangos kurorto klestėjimą. Mūsų kurortas buvo garsus visoje pietinėje Baltijos jūros pakrantėje ir prilygo geriausiems Lenkijos kurortams.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kurhauzas tapo nuo vokiečių pabėgusių lenkų kareivių prieglobsčiu. Tuo metu visa Palanga alsavo atsiritančio karo tvaiku.
Sovietmečiu čia buvo pagrindinė miesto kultūrinių renginių vieta. Kurhauze buvo įsikūrusi kurortų susivienijimų organizacija. Tada ir Palangoje virė kultūrinis gyvenimas, buvo statomos bibliotekos, kurorte vasarą gastroliuodavo teatrai. Pati Palanga buvo tapusi vienu svarbiausių visos Sovietų sąjungos žinybinių sanatorijų centru.
Atgavus nepriklausomybę kurhauzo patalpose šeimininkavo žemėtvarkininkai. Tuomet miestą draskė aistros dėl valstybės grąžinamos, tačiau žmonių niekaip neatgaunamos žemės.
Vėliau prasidėjo lėta kurhauzo mirtis. Dar gerokai prieš gaisrą jis stovėjo apleistas ir niekam nereikalingas. Čia šeimininkavę valdininkai kasmet pasitraukdavo iš nugyventų patalpų, kurios beregint virsdavo valkatų buveine ir sąvartynu. Galiausiai keliuose medinės kurhauzo dalies kambarėliuose susispietė moksleivių klubas, tačiau ir jo vadovai nerimavo dėl užimamų patalpų būklės.
Kurhauzas kasmet iro visiems matant. Kaip mirčiai pasmerkto senolio miesto valdžia net nebandė jo gydyti: pastatą remontuoti, arba bent jau padažyti. Jei nebūtų sudegęs, kurhauzas po kelių metų būtų tiesiog sugriuvęs.
Kartu su kurhauzu lygiai taip pat vegetavo ir Palanga. Sovietmečiu statyti ir visu pajėgumu veikę poilsio namai užsidarinėjo, sanatorijos nyko. Niekas nebandė atgaivinti Palangos pasididžiavimo – „Lino“ atviro baseino. Amžiams duris užvėrė „Jūratės“ baseinas. Kaip ir apleistas kurhauzas, kurortas traukėsi, nyko, pamažu prarasdamas tai, kas buvo sukurta sovietmečiu.
Sudegus kurhauzui ėmė „pleškėti“ ir pati Palanga. Vietoj privatizuojamų sanatorijų atsirado gyvenamieji daugiabučiai, versdami pušis ir okupuodami miestą puošusias žaliąsias zonas link jūros ėmė artėti turčių kotedžai, sovietmečiu statytos paplūdimių dušinės virto privačia valda.
Per 10 metų, kol į mus žvelgė kurhauzo degėsiai, Palangoje neatsirado nė viena pramogų vieta, nauja sanatorija. Užtat išgarsėjome nelegaliomis statybomis, vietoj medinių vilų atsiradusiais mūriniais kubais. Verslininkai su savo statiniais įžūliai ėmė brautis net į šventą Palangos vietą – priekopę, kurios pušynus iki šiol mums dar pavyko išsaugoti.
Antradienį prasidėjusi kurhauzo restauracija simboliškai sutapo su visos Palangos atgimimu: atsinaujinančiomis gatvėmis, pradedamu statyti kempingu ir sporto kompleksu, baigiamu įrengti vaikų parku. Tačiau tai nėra paprasčiausias sutapimas. Ir prasidėjęs kurhauzo atstatymas, ir kurorto prisikėlimas naujam gyvenimui yra logiškų miesto valdžios žingsnių tąsa. Palanga pagaliau turi šeimininką, kuriam rūpi miesto ateitis ir jo žmonių gyvenimas. Tai jis įrodinėja ne plepalais, kaip jo pirmtakai, bet realiais darbais.
Išspręsti kurhauzo problemą žadėjo visi Palangą valdę merai. Jos ir nebūtų, jei savo laiku miesto valdžia už 600 tūkstančius litų pusę kurhauzo būtų nupirkusi iš grafo Alfredo Tiškevičiaus. Dabar aiškinama, kad tada tai buvusi savivaldybei neįsivaizduojama pinigų suma. Tačiau tuo metu pasibaigdavus metams viršplanines pajamas miesto iždas skaičiuodavo šimtais tūkstančių.
Tikroji priežastis buvo kitur. Iš A.Tiškevičiaus kurhauzo dalies nebuvo skubama pirkti, nes savivaldybė tikėjosi įrodyti, kad grafas pastatą savivaldybei pardavė dar prieš karą. Neįrodė. Ir liko su tokiu grafo parinktu bendrasavininku, su kuriuo nei susitarsi, nei jį pastumsi.
Nesibaigiantys ginčai su kurhauzo bendrasavininkais simbolizavo Palangos vadovų bejėgiškumą ir nemokėjimą spręsti miesto problemas. Dar prieš šešerius metus esu rašęs, kad tas meras, kuris sugebės atstatyti kurhauzą, taps amžinu Palangos vadovu.
Pagaliau prasidėjus Palangos dvasios – kurhauzo atgimimui, galima manyti, kad tokio mero sulaukėme.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.