Norėčiau apkabinti vieną senjorę palangiškę, man pasakiusią didžiausią komplimentą: „Bet jūs visai nematomas!“

Gegužės 7-oji  – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. 

Vadinasi, truputį – ir mano, nes žurnalistikos dirvonus ariu - plūguoju? – jau daugiau nei 40 metų.

Pirmąją žinutę paskelbiau dar 1983-iais metais „Lietuvos pionieriuje“ apie knygą apie vaistažoles. Labai jaudinausi išvydęs ją.

Ypatingais pasiekimais žurnalistinėje veikloje didžiuotis negaliu – revoliucijų nesukėliau, bet prie gerų pokyčių Palangoje, mano žurnalistinėje tvirtovėje, truputį prisidėjau. 

Nuo medžių viršūnių, padedant gaisrininkams, esu nukėlęs mažiausiai tris katinus – ne tik Palangoje, bet ir Tauragėje bei Šilalėje, kuriose dirbau iki 2011-ųjų, kai pradėjau dirbti laikraščio „Palangos tiltas“ redaktoriumi – jų gelbėjimą organizavau sulaukęs susijaudinusių močiučių skambučių. 

Kaip jau 33 leidybos metus skaičiuojančio The Baltic Times redaktorius – esu vienintelis šalyje vyresnio amžiaus žurnalistas, laisvai ir itin daug rašantis ir lietuvių, ir anglų kalbomis.

Šnekinau visų trijų Baltijos šalių prezidentus – ir mūsų Gitaną Nausėdą, Latvijos – Edgars Rinkevičs bei Estijos – Alar Karis, Europos Parlamento pirmininką Martiną Šulcą, daugybę europarlamentarų (kai kurie jų batų ar batelių krūvą buvo suvertę tiesiog po kėde savo kabinete prie durų), žymius Rusijos ir Baltarusijos opozicionerius, tokius kaip Vladimir Kara-Murza ar Sviatlana Cichanouskaja bei kitus, bet man į atmintį labiau įsirėžė kiti interviu, dar 1990-ųjų pradžioje, kai dirbau savaitraščio „Pirmadienis“ Kriminalų skyriaus vedėju. Ačiū Linui Medeliui.

Su „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio žudiku Igoriu Achremovu Lukiškių kalėjime, ten pat – su kanibalu žudiku Ignacu Montvidu (stebėjausi, kad jo pirštų ir ausų galiukai buvo smaili), jaunu, išbalusiu, vaikiško veido žydų šeimos žudiku, kuris drebėdamas ir verkdamas man tvirtino, kad jis – nekaltas. Netrukus perskaičiau, kad jis nusižudė..

Man įstrigo interviu Vilniuje su afrikiete pabėgėle, kuri atskleidė, kaip jai pavyko pasprukti iš karo talžomos šalies, kaip tris paras ji ėjo per dykumą, kokį siaubą jai teko patirti pabėgėlių centruose įvairiose Afrikos valstybėse, kol pasiekė Lietuvą, kur jai labai gera.

Kai kurie mano pašnekovai verkė, nors nesistengiau jų pravirkdyti. 

Verkė jauno vaikino, mirusio nuo narkotikų perdozavimo, mama, patikėjusi savo širdies skausmą man, mėnesinio laikraštuko leidėjui ir redaktoriui (naktimis dirbau apsauginiu naktiniuose klubuose) Majamy 2000-aisiais. 

Dar anksčiau, 1989-aisiais, laimės ašaras kalbėdama su manimi, Alytaus laikraščio „Komunistinis rytojus“ neetatiniu korespondentu, braukė pirmojo grožio konkurso Alytuje „Mis Foto“ laimėtoja Izolda, dabar vieno žinomo šalyje kosmetikos ir parfumerijos tinklo bendraturtė. 

Paskutinis mano pravirkęs pašnekovas – Petras Gražulis, pernai mano žurnalui „Lietuvos pajūris“ prisiminęs, kokią viziją sapne patyrė KGB kalėjime.

Prisipažinsiu, kai kurios istorijos mane gerokai sugraudino, nors aš tvardžiausi. 

Kaip „Palangos tiltas“ redaktorius, prisimenu interviu su jaunu palangiškiu verslininku Pauliumi, kuris, truputį išbalęs, lėtai rinkdamas žodžius, pasakojo, kaip padedamas kitų šeimos narių, stengėsi iš mirties nagų išplėšti beveik dešimt metų vėžiu, sarkoma, sergančią žmoną...

Žinoma, parašiau ir menkaverčių, neįdomių, paskubomis sukeverzotų ar – ach, Linai – užsakomųjų straipsnių. Labai nesmerkite, nes negalite būti tikri, kad žurnalistas iš televizijos ekrano, radijo stoties ar leidinio, kuriuo pasitikite ir kurį labai gerbiate, nešneka ta pačia tema kitaip prie alaus bokalo bare ar lovoje žmonai.

Esu ir šioks toks rašytojas – gi trijų knygų autorius.

Tiesą pasakius, pirmąją knygą, „Nuogas prieš jus“, 2006-aisiais parašė Dievo, ne mano ranka. Neseniai internete netyčia aptikau vienos studentės mokslinį darbą apie šią knygą. Chm...

Antrąją, „Juodieji užribio kauliukai“, 2008-aisiais, dar Tauragėje rašiau sunkiai, stumdydamas žodžius kaip domino kauliukus, kiekvieną vakarą išgerdamas po stikliuką likerio Sambuca ir saugodamas kompiuterio laidą nuo vis kėsinančio jį nugraužti katino Muškio, kurį priglobiau radęs vos su atplėštomis akytėmis prie šiukšliadėžės Nidoje...

Net pats stebiuosi, kad „sustumdžiau“ įdomią mistinę knygą.

O trečioji pasirodė 2015-aisiais, „Kurhauzo atgimimas – Palangos sėkmės istorija“ – apie Palangos Kurhauzo atstatymą. 

Įsivaizduokite, koks jausmas, kai tavo su dviem bendraautoriais, nežymiai prisidėjusiais, parašytą knygą per jos pristatymą į viršų pakelia daugiau nei 300 žmonių salėje, net būsimas ministras Gabrielius. Tik vienas žmogus knygos į viršų neiškėlė...

Atvirai kalbant, negaliu teigti, kad žurnalistika – mano profesija, nors, taip, diplomą Vilniaus Universitete, kuriame manęs niekas nematė ir tikrai nekas neįsiminė, šiaip ne taip gavau.

Kai praėjusią žiemą viena nuostabi siuvėja man pasakė savo ateljė Klaipėdoje – „Jūs – žinomas žurnalistas, žurnalo leidėjas“ – sukrenkšėjau ir nevykusiai pajuokavau: „Ne. Jūs sumaišėte. Aš tyrinėju vabzdžių pasaulį. Aš – entomologas. Matau musę ant jūsų lango. Įdomu, kodėl ji vasarį nemiega?“

Norėčiau apkabinti vieną senjorę palangiškę, man pasakiusią didžiausią komplimentą, kuris man skamba kaip didžiausias įvertinimas: „Bet jūs visai nematomas!“

Esu toks!

Su spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tol, kol yra prasmės ją minėti...