Šventoji pareikalavo miesto valdžios dėmesio

Daugiau nei metus trukusioje Palangos mero Šarūno Vaitkaus ir šventojiškių priešpriešoje – pralaužti ledai.

Daug laiko nuo miesto centro nutolusios gyvenvietės bendruomenė ir savivaldybės vadovai stumdėsi ant siauro lieptelio, lyg du gerai žinomi vieno liaudies posakio personažai. Bendruomenė reikalavo, kad meras su vietos gyventojais susitiktų atvykęs į Šventąją, kuri čia pradedama vertinti, kaip atskira savivaldybės finansuojama respublika.

Miesto vadovo orumą sergstintis Š. Vaitkus šventojiškiams siūlė savo problemas išsakyti jo kabinete. Suprask, Šventoji – ta pati Palanga, kaip ir Nemirseta, Vilimiškės ar Kunigiškės, todėl lėkti į susitikimus pagal pirmąjį vietos gyventojų švilptelėjimą, merui nederėtų.

Jei abiems pusėms tokie svarbūs yra jų principai ir ambicijos, gal tokį valdžios ir gyventojų susitikimą reikėjo organizuoti neutralioje teritorijoje – kur nors Monciškėse, ar oro uoste?

Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmieji ant lieptelio augančios įtampos neišlaikė reikalaujantį toną iki prašymų sušvelninę šventojiškiai. Gausiu būriu atvykę pas merą jie iš Š.Vaitkaus bandė išgauti konkrečių pažadų, tačiau jų nesulaukę skirstėsi burbėdami, kad veltui čia gaišo laiką. Visiems turėtų būti aišku, kad nemažų biudžeto lėšų reikalaujantys pažadai ekspromtu nedalinami. Kaip ir valdžia neturi teisės pro ausis praleisti šventojiškių dėstomų bėdų.

Akivaizdu, kad kurorto užkampiu esanti Šventoji niekuomet nesulauks tokio Palangos valdžios dėmesio, kaip centrinė miesto dalis. Iš dešimtmečius trukusios stagnacijos tik neseniai pradėjusi vaduotis didžioji Palanga skirti ženklių lėšų miesto pakraščiams neturi nei galimybių, nei noro. Kurorto biudžete savivaldybės reikmėms liekančių varganų kelių milijonų litų neužtenka net centrinėje miesto dalyje numatytų investicinių projektų bendrafinansavimui.

Todėl šventojiškių idėjos apie pėsčiųjų promenadą kairiajame Šventosios upės krante, beveik pustrečio kilometro ilgio dviračių taką nuo Liepojos plento iki Kopų gatvės, ar malūnų ir architektūros teminio parko įrengimas prie Vasaros estrados griuvėsių – kol kas yra neįgyvendinamos svajonės, nes joms reikia milijonų.

Tačiau taip apleisti Šventosios, kokia ji yra dabar, Palangos valdžia taip pat neturi teisės. Juolab, kad elementarios tvarkos įvedimas daug lėšų nereikalautų. Automobilių stovėjimo apmokestinimu mašinų antplūdį kurorto centre vasarą sureguliavusi savivaldybė lygiai to paties padaryti Šventojoje net nematė reikalo. Maža to, vienintelė gyvenvietės centre esanti automobilių stovėjimo aikštelė atiduodama atrakcionams, iš kurių gaunamos pajamos pradingsta miesto biudžete.

Vasarą Šventojoje automobilių statyti nėra kur, todėl nenuostabu, kad sezono metu mašinomis užkimštos ne tik nepravažiuojamos gatvės, bet ir priekopės miškeliai. Kodėl automobilių neleisti statyti nenaudojamoje milžiniškoje dykvietėje prie Vasaros estrados, o įvažiavimą į Šventosios centrą iš viso uždaryti? Ar miesto biudžetui nepakeliama našta būtų bent vieno Šventosios viešojo tualeto rekonstrukcija, iš sovietmečio tupyklos ją paverčiant civilizuota gamtiniams poreikiams tenkinti skirta vieta? Juk ta dvokianti išvietė yra ne kur kitur, o, anot miesto mero, toje pačioje Palangoje – praėjusių metų Lietuvos kultūros sostinėje.

Palangos savivaldybę ir Šventosios centrą skiriantys 15 kilometrų savivaldybės administracijos tarnautojams dažnai tampa neįveikiamu atstumu. Šventojiškiai pirštais bado į apleistus gyvenvietės statinius, architektūrinio balagano vaizdą kuriančius prekiautojų kioskus, tačiau retokai vykdomų Viešosios tvarkos skyriaus ekspedicijų į Šventąją tvarkai įvesti aiškiai nepakanka. Čia turėtų nuolat dirbti savivaliautojams ant kulnų lipantis ir administracinius protokolus galintis surašyti savivaldybės pareigūnas. Vietoj to, miesto savivaldybei Šventojoje atstovauja vien tik neveiksnus seniūnas su pavaduotoja, kurių užduotis – seniūnijoje atsėdėti savo darbo valandas.

Į gražėjančią didžiąją Palangą su pavydu žvelgiantys Šventosios gyventojai iš esmės tenori vieno – didesnio savivaldybės dėmesio. Jo stoka žmones suvienijo į bendruomenę, kurios aktyvumo galėtų pavydėti ne tik palangiškiai.

Tačiau užuot tapę miesto valdžios pagalbininkais, bendruomenės aktyvistai apkaltinami politikavimu. Tačiau ar toks šventojiškių veiklos įvertinimas gali būti priekaištu? Dabartinės lietuvių kalbos žodynas politiką apibrėžia kaip bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veiklą. Senovės graikų kalbos žodis „polis“ reiškia ne ką kitą, kaip savarankiškai valdomą miestą, o iš šio žodžio sudarytas būdvardis „politikos“ reiškia visą tai, kas susiję su miestu ir jo gyvenimu.

Aktyvi miesto ar valstybės bendruomenė visada bus savotiška rakštis bet kuriai valdžiai, nes į organizaciją susibūrę žmonės jai ima nurodinėti ką daryti ir priekabiai kontroliuoja valdžios veiksmus. Tačiau į miesto tarybą išrinktiems ir miestui vadovaujantiems partijų atstovams derėtų neužmiršti, kad patys kurorto gyventojai ir yra tikroji Palangos valdžia. O savivaldybės vadovų funkcija – tenkinti gyventojų interesus. Kai tie teisėti bei gyventojų daugumai neprieštaraujantys žmonių lūkesčiai ir interesai ima trukdyti išrinktai valdžiai ir, esą, virsta „politikavimu“ – mes pradedame tolti nuo demokratija paremtų vietos savivaldos principų.

Gal pirmuoju mero ir šventojiškių bendruomenės susitikimu pralaužti tarpusavio nepasitikėjimo ledai ims pamažu tirpti, o savivaldybės dėmesio sulauks ne tik šventojiškiai, bet ir kiti kurorto pakraščiuose gyvenantys palangiškiai.