Nepaaiškinamas Andriaus Mamontovo magnetizmas

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009-04-15
Peržiūrėta
51
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Atlikėjas. Kūrėjas. Aktorius

Vieniems jo kūryba nepatinka, kiti laido kritikos strėles, treti alpsta laukdami naujų dainų ir albumų, dar kiti – pasineria į kone meditacinę būseną, klausydami užšifruotų jo dainų žodžių. Tačiau be abejonės, visi jį žino, visi yra girdėję A.Mamontovo dainų.

Vedina smalsumo ir didelės pagarbos, kaip vienam didžiausių Lietuvos muzikos pasaulių šviesulių, į sales sutraukiančiam minias klausytojų, pakalbinau Andrių Mamontovą prieš vieną iš papildomų koncertų Palangoje, muzikiniame klube „Vandenis“.

- Kaip tave vadinti? Atlikėju, kūrėju, dainininku? Kokią formuluotę pritaikytum sau?

- Man tie pavadinimai niekada nelimpa. Nėra nei vieno, kurį aš galėčiau pritaikyti sau. Suprantu, kad žmonės yra visada linkę „rūšiuoti“, tačiau aš ir vaidinu, ir dainuoju, ir kuriu dainas, muziką. Kaip pavadinti tą visumą? Dainų autorius – galbūt šitas pavadinimas man tinkamiausias. Vis dėlto, kūryba yra mano didžiausias pašaukimas, o visa kita – tik po jo.

- O kaip aktorystė? Juk išbandei savo jėgas ir kine, teatre.

- Negalėčiau būti aktoriumi, tam reikia ypatingo pasiruošimo, pasišventimo, sugebėjimų. Sunku būti aktoriumi ir todėl, jog teatro aplinka yra energetiškai sunki, tačiau darbą su Eimuntu Nekrošiumi aš vertinu kaip itin svarbų, reikšmingą ir brangų gyvenimo etapą. „Hamletas“, kuriame vaidinu, jau dvylika metų scenoje. Jį rodydami, apvažiavome apie 40 šalių ir vis dar keliaujam. Sausio mėnesį buvome Čilėje, kurioje buvome itin svetingai ir šiltai priimti. Vasarą planuojame spektaklį nuvežti ir į Izraelį (kuriame, beje, dar niekada nebuvau). Tačiau gaila, jog iš 180 spektaklių Lietuvoje buvo parodyta labai nedaug. Man didžiulė dovana yra dirbti su E.Nekrošiumi. Tai galimybė išmokti daugybę dalykų – daug jau išmokau, ir daug dar tikiuosi išmokti.

 

Legendiniai „Foje“ laikai paliko pėdsaką

„Laužo šviesa“ – tai daina, kurios žodžius paniūniuoti gali ne tik legendinės grupės „Foje“ gerbėjai. A.Mamontovas prisipažįsta branginantis akimirkas, įstrigusias nuo tų laikų, kai su grupe lipo į sceną, traukė nepamirštamais hitais, muzikinėmis legendomis tapusias dainas. Jau tuomet dainų tekstai lietė kone sielos gelmes. Dabar A.Mamontovo kūryba tokia pat – nepaaiškinamai traukianti simbolika, šifruotas tekstas kiekvienam klausytojui sukelia skirtingus jausmus, virpesius, mintis. Kur slypi paslaptis, jog iki šiol bilietai į koncertus išperkami beveik akimirksniu, jog naujausios atlikėjo dainos sukelia ne tik ovacijas, bet ir gilias diskusijas?   

- Kuo matuoji savo kūrybinį kelią? Metais scenoje, albumais ar didesniais įvertinimais?

- Gyvenimą matuoti metais man atrodo neteisinga. Juk metų skaičiumi matuojame tik kūną – vaiko kūnas, suaugusiojo. O aš matuoju etapais – kiekvienas jų kitoks, savitas. Tarkim, vaikystė, mokykla, didžiulis „Fojė“ etapas, „Hamleto“, mano solinės karjeros etapas... Aš dažniau mintyse apsibrėžiu tuos etapus, man paliekančius skirtingą žymę.

- Apibūdink, koks yra tavo muzikos klausantis žmogus – kam kuri, kam dainuoji?

- Kažkada bandžiau sau apibūdinti, tačiau tai ganėtinai sudėtingas klausimas. Mano auditorija, mano muzikos klausantis žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus (į koncertus, matau, susirenka labai skirtingi žmonės) mąsto, svajoja ir nebijo prisipažinti, jog svajoja, ieško atsakymų į tam tikrus klausimus. Kiekvienas tekstuose atranda kažką sau.   

- Kur bėgioja, skrajoja tavo mūzos? Iš kur ir kaip ateina įkvėpimas?

- Įkvėpimas – tai kažkoks impulsas. Nėra „ypatingos vietos“, ar „ypatingo laiko“. Juk ir perskaityta knyga, ir išgirsta frazė, muzika, filmas, bet kas, kas vyksta aplink gali įkvėpti kūrybai. Kūrėjas, menininkas, mano nuomone, yra stebėtojas to, kas vyksta aplink. Po to jis per savo prizmę perduoda tai, ką pamatė, pajuto ar suprato, arba kuria savo pasaulį. Muzika man – ir gyvenimo būdas, ir darbas, ir hobis. Muzika man yra pagrindas gyvenime, kuris leidžia man gyventi, kvėpuoti, judėti, keliauti. Joks kitas hobis man muzikos pakeisti, nugalėti negali. Kai gyveni tuo, įkvėpimas ateina natūraliai.

 

Žodžiai kiekvienam klausytojui skamba kitaip

Vanduo, vėjas, dangus, svajonės, skrydis... Tai tik dalis simbolikos, kruopščiai, lyg milžiniškoje dėlionėje sudėliotuose prasminguose dainų tekstuose. Raginimas prezidentui: „atsibusk iš svetimo sapno“. Kūrybą, anot A.Mamontovo, skatina jo paties išgyvenimai, mintys, pojūčiai. Universalu, bet kartu ir unikalu.  

- Naujausiose dainose apstu tarsi politinių pasisakymų, maištavimo, keliamų opių visai visuomenei klausimų. Kas tai?

- Nesidomiu politika daugiau, nei statistinis žmogus. Domiuosi tik tiek, kiek ji tiesiogiai mus liečia arba kai įvyksta tai, apie ką tylėti jau nebeįmanoma. Nesu „toks“ žmogus – niekada neisiu į politiką. O dainose išlendantys pasisakymai, klausimai, nuomonė – tik pilietinės nuomonės, pozicijos išraiška. Albume „Geltona. Žalia. Raudona“ – tokių pasisakymų iš tiesų daugiau. Tačiau iš esmės, aš esu Lietuvoje, turiu šeimą, vaikus ir man svarbu, kokiame pasaulyje jie gyvena, kokias galimybes jie turės. Man tiesiog skaudu, jog valdžia ir sprendimų teisė nuolatos pakliūna į tikrai ne pačių geriausių žmonių rankas. Tada tikrai sunku tylėti. Esu saikingas maištautojas – labiausiai maištaujama paauglystėje, kai siekiama pasakyti „aš esu čia!“, surasti savo vietą, ją išsikovoti. Tai natūralus žmogaus augimo periodas. Vėliau maištavimas jau kitoks. Kitoks ir manasis.

- Ar jau gali pasakyti, jog gyvenime atradai savo vietą, jog atradai save? 

- Manau, jog ieškojimas, klausinėjimas, abejonės atsispindi tiek kiekvieno mąstančio žmogaus gyvenime, tiek kūryboje. Visi ieško skirtingų atsakymų, bet dažnai klausia: kas aš esu, kokia gyvenimo prasmė, kodėl mano gyvenimas toks ir ne kitoks ir panašiai. Tai vidiniai moralės, etikos, tikėjimo klausimai, kuriuos kartais iškeliu garsiai. Man dažnai norisi kelti klausimus dainose – tai vienas iš būdų gyvenime „miegančius“ žmones priversti pabusti, susimąstyti. Pernelyg daug tokių viskam abejingų žmonių, kuriuos man norisi pabudinti. Aš gyvenu čia ir dabar, tačiau nemoku plaukti pasroviui, aš reaguoju į aplinką ir, savaime aišku, vis klausinėju – tiek savęs, tiek kitų.

 

Koncerto žavesys – paprastume

Apsilankius „Vandenyje“ surengtame koncerte neatrodo, jog šis atlikėjas skaičiuoja jau 25-erius metus scenoje. „Jo muzika nemirs niekada“, - tarsteli vienas iš žiūrovų ir įbeda akis į kuklią sceną. Nuoširdus. Tikras. Savas. Taip atrodo Andrius, rankoje laikantis gitarą ir užburiantis publiką maždaug dvi valandas trunkančia magija – savo soliniu koncertu. Jis bendrauja su publika, atsakinėja į ant servetėlių, lapelių užrašytus, tiesiog į sceną keliaujančius klausimus. Šypsosi. Juokauja. Šilumos ir tikrumo koncerte – apstu.

- Kas leidžia sakyti, jog koncertas buvo „puikus“?

- Geriausi koncertai yra tie, kurių metu iš publikos jaučiu grįžtamąjį ryšį, reakciją. Nejauku būna, kai koncertuoju pernelyg susikausčiusiai ir savo atsako neparodančiai publikai, tačiau prisipažinsiu – mano koncertuose tai būna labai retai. Dažniausiai koncertuoju lietuviams – esantiems užsienyje, Lietuvoje, bet savo krašto žmonėms. Ir pastebėjau – išvažiavusieji Lietuvą atsimena tokią, kokia ji buvo jiems emigruojant, jie išlaiko tos akimirkos madas, nuotaikas ir jiems būtinai reikia pačių seniausių dainų, galbūt nostalgiškai jiems primenančių tam tikrus jų gyvenimo etapus, atsitikimus. Koncertuojant Lietuvoje viskas šiek tiek kitaip, galbūt – šiek tiek laisviau. 

- Kaip reaguoji į populiarumą ir į tai, kad esi tarsi ant pjedestalo – juk tave visi pažįsta, mato, stebi?

- Aš perėjau per visas „fazes“ – pradžioje dėmesys ir tai, jog tave pažįsta gatvėje trikdė – nežinojau kaip elgtis, po to erzino, vėliau ėmiau mėgautis, šiek tiek žaisti. Bet ilgainiui pripratau ir dabar net nebepastebiu, nekreipiu dėmesio. Aplinkiniai, su manim esantys žmonės man tai primena: „Kaip į tave visi žiūri...“, tačiau man tai tapo natūralu, tiesiog pripratau. Tik kartais, būdamas užsienyje pastebiu: va čia tai į mane niekas nežiūri, niekas nepažįsta. Manau, kad tai – kiekvieno artisto gyvenimo dalis. Ir tai, jog vis dar esi atpažįstamas, reiškia, jog apskritai vis dar esi.

- O kaip nuo dėmesio saugai savo šeimą? Juk visuomenė beveik nieko apie ją nežino.

- Tai yra ir mano, ir mano šeimos pasirinkimas. Mano žmona nemėgsta viešumos ir aš gerbiu tokį jos norą ir absoliučiai jam pritariu. Jei žmogumi domimasi vien tik dėl to, kad jis yra kažkieno giminaitis, tai pirmiausia jo paties pažeminimas, nuvertinimas. Nejaugi be giminystės ryšio tas žmogus nėra vertingas, įdomus? Aš labai noriu, kad mano vaikai augtų taip pat, kaip ir bet kurie kiti vaikai – turėti normalią vaikystę, kokią aš turėjau, normalią ir sveiką aplinką, tokias pat galimybes, kaip ir kiti. Jei vaikas nuo vaikystės imtų matyti savo nuotraukas žurnaluose, manau, gali pradėti neadekvačiai save vertinti, pasaulio vaizdas taptų iškreiptas.  

 

„Noriu ir galiu“

Maištautoju save vadinantis A.Mamontovas neslepia - „Radiocentro“ apdovanojimų statulėlę į Nerį išmetė spontaniškai, tačiau ryžtingai. „Ten šitam, nenuoširdžiam ir netikram „įvertinimui“, geriausia vieta. Nenorėjau jo neštis į namus“, - ramiai pasakoja šiuolaikiniu muzikos pasauliu nepatenkintas atlikėjas. Drąsiai reiškia savo nuomonę, nebijo ginti savo tiesų, siekių ir norų, paprastas ir nuoširdus – štai dalykai, kurie labiausiai traukia publiką. Nemari prasminga muzika, atsidavimas kūrybai, nepataikavimas masėms. Negaliu teigti, jog išvardinau viską, ką suvokiu, matau ir jaučiu, kalbėdama apie šių dienų fenomeną, pagarbos vertą atlikėją, Andrių Mamontovą. Paklaustas apie ateitį, planus ir svajones jis šypteli. „Esu svajotojas ir nebijau to sakyti. Ir planų yra, kad tik spėčiau viską... O kol kas laukiu įkvėpimo – kūryba yra labai įdomus procesas...“, - tarsi užtikrindamas, jog dar ilgai „jį turėsime“, sakė A.Mamontovas.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Sakoma, kad stovintis vanduo genda. Lygiai taip ir žinios – jei jų neatnaujiname, pasensta, tampa mažiau aktualios. Norint to išvengti, būtina mokytis visą gyvenimą. Nereikia stoti į universitetus ar kolegijas – atšviežinti įgūdžius galima ir lankant kursus ar seminarus. Nemažai ūkininkams, miškininkams ar žemdirbių bendruomenei skirtų mokymų organizacijos ir...


Viena ilgiausiai šalyje gyvuojančių socialinės atsakomybės akcijų – saugaus eismo iniciatyva „Apsaugok mane“ šiemet bus surengta jau 21-ą kartą. Šios akcijos metu, kaip ir kasmet, didžiausia šalies draudimo bendrovė „Lietuvos draudimas“ kartu su Palangos miesto savivaldybe rugsėjį kviečia pasirūpinti moksleivių saugumu keliuose: visi...


Tūkstančiai šviesų vaikų rankose, nuotaikinga muzika ir, žinoma, fejerverkai – taip palangiškiai ir kurorto svečiai, susirinkę Grafų Tiškevičių alėjoje, šeštadienio vakarą įžiebė miesto eglę bei paskelbė gražiausių žiemos švenčių laukimo pradžią.Kaip visada, eglės įžiebimo šventėje sulaukta svarbiausio kalėdinio laikotarpio personažo...


Per pirmą kadenciją miesto savivaldybės Taryboje Arvydas Dočkus, anot jo paties, apsiprato, o antrojoje dabar jaučiąs „malonumą“. „Labai gera žinoti, kad prisidedu prie didžiausio šalies kurorto raidos. Prisipažinsiu, kad pirmoje kadencijoje ne visų sprendimų kelias iki Tarybos – kas slypi jų esmėje– visada būdavo aišku. Dabar labai patogiai...


Vakar vakarop Palangos koncertų salė nušvito mėlyna, balta ir raudona juostomis, Prancūzijos vėliavos spalvomis.


Mes negalime ilgai būti „įsikirtę“ į savo Būtąjį laiką, kaip Juodkrantės kormoranai į marių žvejų tinklus. Gyvenimo tempai dabar yra spartesni už pačios žemės judesius.


Paskutinį ką tik praėjusio lapkričio penktadienį netikėtai patekau ir sykiu su vaikais bei jų auklėtojais, svečiais iš kitų ikimokyklinių įstaigų į „Gintarėlio“ šventę „Spalvų pasaulyje“. Už lopšelio-darželio langų – nuobodūs, dar besniegiai rudens debesys, o tarp vaikučių, auklėtojų ir tėvelių žaismingai sukiojosi, šoko, dainavo...


Paauglys tėvams niekuomet nesiskundė, kad mokykloje kenčia patyčias. To nematė ir mokytojai, tačiau po mėnesį trukusios ligos jis labai nenorėjo grįžti į mokyklą. Tėvai vis ramino ir guodė, kad perkels į kitą mokyklą. Nesuspėjo. Tylomis, nieko niekam nesakęs, berniukas išėjo... Po vienuolikos nežinios ir viltingo laukimo dienų paauglys rastas netoli namų esančiame miškelyje. Tik...


Vakar Tarybos posėdžių salėje nuo labo ryto už mero ir vicemero nugarų buvo neįprasta matyti bruzdančius vyrukus – buvo baigiami Tarybos posėdžių transliacijos įrangos derinimo darbai. O popiet, laikrodžio rodyklėms rodant šiek tiek po pirmos valandos, miesto meras Šarūnas Vaitkus iškilmingai paskelbė: „Kolegos, mus mato visa Lietuva“.  Ir ne tik...


Nepaaiškinamas Andriaus Mamontovo magnetizmas

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 04 15 | Rubrika: Kultūra

Lietuvos muzikiniame pasaulyje, tarp visų „pseudožvaigždžių“ ir popscenos karalaičių bei princesių, spindinčių dirbtinos vaivorykštės spalvomis, vis dar yra šviesų ir nuoširdų malonumą klausytojams suteikiančių atlikėjų. Andriaus Mamontovo fenomenas – štai taip galima apibūdinti atlikėjo muzikinį kelią.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius