Neužmirštami Antanas su Vladu ir angelams neleidžia nuobodžiauti

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2016-11-28
Peržiūrėta
295
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Neužmirštami Antanas su Vladu ir angelams neleidžia nuobodžiauti

Išėjusiųjų sielos netikėčiausiais momentais ir būdais vėl pasišaukia mus pokalbiui, „apsitarimui“, gal ir papriekaištauti dėl sykiu nespėtų nuveikti darbų. Kiekvienam – savas bokštas ir savi žiūronai. Štai spalio 26-osios drėgnadienį iš mūsų namų knygų lentynėlės tarsi šešėlis išniro sprindžio didumo raštelis. Nieko slėptino: „Mielas Gediminai, gaila, kad nesutinku, tada išspardyčiau tau užpakalį. Kiek skambinu be šansų. Tu bėgi nuo „telefonizacijos“? Man reikia atsiimti knygutę apie Palangos istoriją, kurią vešiuos į Vakarus, o išvykstu – 11.07. Palik redakcijoje. Jumoristas! Pagarbiai; Antanas“.
Palikau. Pasiėmė, išvažiavo... numirė. Naujos „Palangos istorijos“ sykiu taip ir neišleidom. Bet gal nenumirė, jeigu ir jo „Paskutinės naujienos“ polemizuoju su juo toliau?
Iš mano „Juodosios dėžės“ pažiro 12-os metų prisiminimai. Dėmesio vertas žmogus buvo neįtikėtinos energijos šiauliškis – palangiškis Antanas, laisvanoriškai savo turtingą, miestiškai patogų būvį iškeitęs į darbštaus lietuviškumo sklidinas dienas, kokias savo laiku patyrė ir garsusis Robinzonas Kruzas iš D. Defo knygos. Antanas, net sulaukęs gerbtino amžiaus, buvusio „Senojo vandentiekio“ teritorijoje, už „Vyturio“ poilsio namų tvoros aptiko nemenką apleistų, visų pamirštų daržų sklypą su dar gyvai pavasarį žiedais atšvintančiomis obelimis ir atgaivino, kaip būtų gal taip pat atgaivinęs savo padubysių Tėviškės sodybą. Taip susivienijo su gamta, stebėjo ir jautė metų laikų kaitą. Vyras iki devinto prakaito dirbo tame sklypelyje – kasė, akėjo, sėjo, ravėjo, baltino obelis, rinko vaisius, šlavė takelius, prižiūrėjo gal „desėtką“ kačių, – tikras „valstietis nuo žagrės“, žemdirbių krašto sūnus, pilnas idėjų gyventi taupiai, saikingai, tvarkingai, sveikai, skaitant (kiek tik leidžiama!) knygas ir laikraščius, taip vadintume – „labai turtingai“, kaip anuomet gražiai, vyriškai Zigmantas Dokšas Juknaičiuose ūkininkavo, ir jį visa Sovietija žemės ūkio tvarkytojų pavyzdžiu rodė, garsino, filmavo, nes viskas buvo vakarietiškai tvarkinga, o rytietiškai įstatymiška. „Darbštūs vyrai“, – pasakytų Klaipėdos „Ordnungas“, Memelio fotožurnalistas Albinas Stubra. Viską pasiekė savo protu ir ūkiškumu, optimistišku darbštumu, sukurdami pasiturintį gyvenimą tame net ir „kvailumų pilname laike“ savo kolektyvų žmonėms ir, natūralu, šeimoms, giminėms. Panašiai tvarkėsi ne tik mielas palangiškis Zigmas Dokšas ar Klaipėdoje prekybos novatorius Arkadijus Lichtinšainas, bet ir galvotasis „ūkinio partinio – tarybinio aktyvo atsakingas pareigūnas Antanas, diplomatiškai laviravęs, kad ir „vilkai būtų patenkinti, ir avys būtų sočios, ir lapės ašarų nelietų“.
2004 metų birželio mėnesį „draugponis Antanas“ išniro ties Birutės parku pirmus metus buvusiame Mėlynosios vėliavos Palangos gelbėtojų poste. Grakštus, kaip šiandieninis optimistas Vinkus. Pirmas sakinys: „Vyrai, norit išgirst naują anekdotą?“ „Varyk“, – pasakė Jonas Čeriauka. Antanu prisistatęs, jau „70-ies jaunuolių klubo“ narys negaišo, papasakojo apie draugo (o gal savo) vizitą pas gydytoją. „Na, ką, pulsas – normalus“, – sakė gydytojas, o draugas paprašė permatuoti. „Daktare, paimkit mano kairę ranką, nes mano dešinė – protezas“, – baigė Antanas, linksmas „diedukas“, todėl gelbėtojams – išsyk savas, tik žodį „protezas“ jis kartodavo „pvotezas“ arba „mane tik mano pvostata nevvuoja“, todėl dar išraiškingiau. Vaikinukai juokėsi, Antanas „suskėlė“ dar kelis anekdotus, o jis juos mėgo ir žinojo tūkstančius, o paskui surimtėjo ir išdėstė „reikalą“: „Vyvai (vyrai), aš jums alui pinigų duosiu, bet padarykit man gerą darbą. Pastebėjau, kad jūra į krantą išplukdo sveikų, gerų beržinių pliauskų. O man kaip tik židiniui malkų reikia. Parinkit. Neliksiu skolingas, aš turėjau ir turiu pinigų, bus gero, stipraus alaus, galėsit laisvą dieną ir vyną gert“. Taip susipažinome. Tą vasarą jis dažnai užeidavo į gelbėtojų postelį. „Neslėpsiu, mes „Tavybų valdžios palikimas“ gyvenam labai gerai. Visi. Gyvenimas – kova už būvį. Nekombinuosi – negyvensi. Aš keliuose rajonuose dirbau Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Geriausia. Siūlė ir pirmininku, o kam man – nemigo naktys, baisi atsakomybė prieš partkomo Pirmąjį sekretorių. Pavaduotojas planavimui – užteko ir duonai, ir sviestui, ir draugai netapo nedraugais. Kas neprasigėrė, darbštūs – prasigyveno ir tarybiniais laikais. Lietuviai ir Sibire mokėjo bulves, kiaules auginti. Juk vitaminai, kam turguje pinigus leisti, aš visiems duosiu obuolių tiek, kad galėsi, Griškevičiau, ir sulčių išsispausti“, – pernai didžiausią kuprinę padėjo pasirinkt raudonų, sultingų obuolių, tada jau ir kalbino mane sykiu rašyt naują „Palangos istoriją“. Bet 2016-ųjų derliaus Antano akys, gaila, jau nebematė – senelis, buvęs ir mokytojas, užgeso prieš pat obelų žydėjimą. Aš, stebint baltam paukščiui, ačiū, prisirinkau pilną kuprinę sultingų obuolių. Darbštus, draugiškas lietuvis vertas gerų žodžių. Ką jau ką, o šeimą, namus jis labai vertino ir visus ragino saugoti.
„Kloja žemę lapų šilkas,
Į kapus – kelelis pilkas,
Ten palaidota motulė,
Ten – tėvelis tyliai guli...“
Ruduo savaime primena ir ‚Amžinąją, neišvengiamą mirtį“. Palangoje šį rudenį mus paliko ir visada bičiuliškas, mielas pašnekovas, visapusiškai apsišvietęs, žinomas aviacijos veteranas ir dailininkas, gaivių spalvų gėlių tapytojas Vladimiras Palcynas, kurį palangiškiai vyrai vadino širdim suprantama sąvoka – „Mūsa Vlads“. Daug metų jis vadovavo pajūrio kurorto Oro uosto kadrų skyriui. Aukštaitijoje pasakytų – „atėjo į Palangos užkurius“. Buvo vedęs labai išmintingą, dorą, meniškos sielos palangiškę. Puikus psichologas V. Palcynas. Susigyveno su vietos bendruomene. Jį gerbėme už atvirumą, jam buvo svetima klasta. Ateidavo V. Palcynas į Saulėtekio gėlyną ir klausdavo: „Na kaip ten, Gedimin, Seime mūsų Žeimiui sekasi?“
Priskynęs nunešiau Vladui paskutinių jurginų žiedų.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Užsisakiusieji laikraštį "Vakarinė Palanga" jaučiasi apgauti: redakcija pinigus už prenumeratą surinko, tačiau laikraščio po Naujųjų metų neleidžia. Pasipiktinę palangiškiai varsto Savivaldybės, teismo duris, reikalauja Palangos pašto darbuotojų grąžinti pinigus.


Lygiai prieš 90 metų gimusiam naujametę naktį Kazimierui Algirdui Pečiukoniui visą gyvenimą didžiausia šventė taip ir liko metų sandūra. Ne, vyras nesigaili, kad prarado gimtadienį, kuris sutampa su didele švente. Priešingai, apgailestauja, kad gimimo dienos sveikinimai neleidžia sutikti Naujųjų.


Dabar jau net sunkoka žodžiais nusakyti nuotaikas ir potyrius iš 1990–1991 metų Laiko karuselės Palangoje ir Klaipėdoje. Ką ten karuselės! Kosmonautų rengimo centro centrifūgos, į kurią veiksmu panaši gal ir visiems žinoma skalbyklė. Ėjom, bėgom, žvalgėmės, smalsavom, kalbėjom... Užsirašinėjom. Stebėjom ir pamažiukais nebesistebėjom, nes daug kas, jei ne viskas...


Išėjusiųjų sielos netikėčiausiais momentais ir būdais vėl pasišaukia mus pokalbiui, „apsitarimui“, gal ir papriekaištauti dėl sykiu nespėtų nuveikti darbų. Kiekvienam – savas bokštas ir savi žiūronai. Štai spalio 26-osios drėgnadienį iš mūsų namų knygų lentynėlės tarsi šešėlis išniro sprindžio didumo...


Palangoje nėra kada nuobodžiauti net ir apniukus orams – kurorto gyventojai bei poilsiautojai raginami aktyviai leisti laisvalaikį, atrasti ir išbandyti save bei tobulėti pasineriant į siūlomas įvairias nemokamas sportines veiklas, vykdomas viešosiose miesto erdvėse.   


Kai jau naktį po rinkimų į miesto Tarybą praėjusių metų kovą Ilona Pociuvienė, kuri Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Palangos skyriaus rinkimų sąraše buvo nieko viltingo nežadančioje 26 vietoje, gavo tekstinę žinutę-sveikinimą iš sūnaus – „Mamyte, sveikinu!“, pirmoji aplankiusi mintis buvo, kad vaikas sumaišė adresatą.


Kai orai nelepina saulės kaitra, Palangoje poilsiautojai nenuobodžiauja – kurorte gausu vietų, kurias verta pamatyti tiek suaugusiesiems, tiek ir mažiesiems.


Mes išgyvenam skaudų metą, Kai Neregys geriausiai mato; Kai kas žmonių likimais žaidžia, Teisybei išsižiot neleidžia. Ir net Pavasaris nustebęs, Kad žmonėse ištirpo... „LABAS“...


Palangiškiai kaliningradiečius įtikino – žiemą kurorte nuobodžiauti neteks

„Palangos tilto“, Palangos m. sav. inf., 2012 12 07 | Rubrika: Miestas

Palangos miesto vadovai, verslo ir kultūros atstovai vienija jėgas populiarindami kurortą – kitų metų Lietuvos kultūros sostinę – kaimyninėse šalyse. Gausi palangiškių delegacija Kaliningrado žiniasklaidos ir turizmo agentūrų atstovams pristatė kurorte organizuojamus žiemos švenčių renginius bei įtikino – šalčiausiu metų laikotarpiu Palangoje...


Šuo ant jūros tilto

Šarūnas VAITKUS, Palangos miesto gyventojas, 2010 12 13 | Rubrika: Miestas

Situaciją, kai nei pats naudoja, nei kitiems leidžia, geriausiai apibūdina žinomas posakis – „šuo ant šieno“. Šuo šieno neėda, bet ir kitiems prie kaugės prieiti neleidžia.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius