Nijolė Fultinavičienė, buvusi Palangos duonos gamyklos ilgametė direktorė – reikli, principinga vadovė ir jautrios sielos poetė

Rasa GEDVILAITĖ

Aktyvi visuomenininkė, poetė Nijolė Fultinavičienė, o ir buvusi Palangos duonos gamyklos ilgametė vadovė prisipažįsta, kad sėdėti be veiklos net ir sulaukus garbingo aštuoniasdešimtmečio – ne jos būdui. Visą gyvenimą buvusi itin energinga, reikli tiek sau, tiek kitiems ji nenustygsta vietoje ir dabar, kai galėtų skirti visą savo laiką tiesiog poilsiui. Vietoj to ji leidžia savo poezijos knygas, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir kaupia informaciją apie Palangoje klestėjusią duonos gamyklą, kuriai vadovavo ne vieną dešimtį metų. 

Grynakraujė lietuvė

Pašnekovė pajuokavo, kad kai jos kas paklausiantis, ar ji tikra palangiškė, ji atsakanti taip: „Mano mama – aukštaitė, tėtis – dzūkas, alytiškis, vyras – taip pat dzūkas, varėniškis, gyvenau Dzūkijoje, gyvenau Žemaitijoje. Esu grynakraujė lietuvė“.

O gyvendama Žemaitijoje, dar būdama nepilnametė, ji ieškojusi darbo bet kurioje srityje. Būtent amžius tuomet ir kišo koją, jos niekas nenorėjo priimti. Ir tik dėl atsitiktinumo, kai Klaipėdos duonos gamyklos vadovas neapsižiūrėjęs suteikė jai galimybę dirbti, nebebuvo vadovybei kitos išeities, tik leisti tęsti jai pradėtą darbą. Taip ji vienintelė tokia dar nepilnametė būdama ėmė dirbti šioje įstaigoje. 

„Buvau labai kruopšti. Teko pradėti nuo paprasčiausių darbų, bet kiekvieną darbą atlikdavau itin kruopščiai, niekas man neprasprūsdavo pro akis. Nepakęsdavau netvarkos“, – prisiminė palangiškė.

„Klaipėdos duonai“ tuomet priklausė ir „Palangos duonos“ padalinys. 

„Neturėjau tokios svajonės save realizuoti tokioje srityje, bet taip jau atsitiko, kad 42 metus atidaviau duonai. Iš jų 30 metų vadovavau atsiskyrusiai nuo Klaipėdos „Palangos duonai“, kurioje dirbo itin daug kruopščių, kūrybingų žmonių, kuriais galėjau beatodairiškai pasitikėti. Ir tuos visus metus skyriau duonai ir Palangai“, – pasakojo Nijolė.

Sukaupta daug medžiagos apie gamyklą

Apie duonos gamyklą ji sukaupusi nemažai informacijos. Liko daug nuotraukų, pasakojančių visą gyvavimo istoriją, medalių, primenančių pasiektus rezultatus, o ir filmuotos medžiagos esama. Gaila, kad ne viskas pasiekė Nijolės rankas. Buvo pražuvę ir albumai, nes juos jau žadėta tiesiog išmesti. Laimei, laiku susigriebta ir Nijolė juos atgavo.

O istorijos esama įdomios. Juk Nijolė pati dalyvavo duonos gamyklos, buvusios Ganyklų g., statybose, viską regėjo nuo pradžios iki pabaigos. Kurtos krautuvėlės, kavinukės su didžiule meile. Prisiminimuose atgyja graži kavinė „Rugilė“. Atidaryta pirmoji savitarnos duonos parduotuvė. Tai įvertino ir palangiškiai, nors, kaip prisiminė Nijolė, iš pradžių dėl tokio sprendimo vietiniai ne itin apsidžiaugė, kodėl gi patiems reikia eiti prekes krautis, o paskui dėl tokio sprendimo tik dėkojo.

„Nebuvo anais laikais jokių statybinių medžiagų, labai sunku būdavo gauti, važiuodavome į Vilnių „išmušinėti“. Suvažiuodavo vyrai ir aš viena smulki moterytė. Bet aš gi buvau iš Palangos. Nors ir būdavo medžiagų stygius, bet palangiškiams sekdavosi gauti. Juk valdininkai norėdavo atvažiuoti poilsiauti į Palangą. Tokie mat laikai buvo, – prisiminimais dalijosi palangiškė. – Beje, labai padėjo anuometės Palangos valdžios atstovai Danius Puodžius ir Rimantas Mikalkėnas. Didžiausias vadovo pavyzdys man buvo vykdomojo komiteto pirmininkas D. Puodžius, tai buvo duoto žodžius žmogus. Vėliau po jo, jau dėl finansavimo vykstant rekonstrukcijai, daug padėjo R. Mikalkėnas.“

Nijolė, anuometinė Palangos duonos gamyklos vadovė, turėjo suvaldyti nemenką kolektyvą – dirbo daugiau kaip šimtas žmonių, kuriems iki šiol negaili gero žodžio, su kai kuriais ir dabar bendrauja, metams bėgant jų kiek mažėjo, bet vis tiek visada būdavo keletas dešimčių, darbui atsidavusių žmonių.

Dabar atrodo simboliška, jog Nijolė buvo tryliktoji gamyklos vadovė. Labai dažnai vadovai keisdavosi, ilgai nepadirbdavo. O ji, užėmusi šias pareigas, išdirbo tris dešimtis metų. Įmonei teko atlaikyti dviejų valdžių pasikeitimą ir net keturių valiutų.

„Joje dirbę žmonės labai daug pasiekė reikšmingų darbų, kurie atkartojami ir šiandien. Pavyzdžiui, kepama „Palangos duona“, kurios receptūrą sukūrėme mes, ji buvo nepamainoma ir labai mėgstama“, – pasakojo N. Fultinavičienė.

Pasitikėjimas palangiškiais

Turbūt kai kurie žmonės prisimena, kaip 1989 m. gegužės 13 d. į pirmą Lietuvos buriuotojų žygį per Atlanto vandenyną į Ameriką išplaukė trys jachtos – „Lietuva“ (Klaipėda), „Dailė„ (Vilnius) ir „Audra“ (Kaunas), išsikėlusios dar juridiškai neįteisintas trispalves ir atvėrusios langą į platųjį pasaulį. Šis įvykis siejamas su didžiojo kreiserinio buriavimo atgimimu Lietuvoje. Į Lietuvą jachtos grįžo maždaug po kelių mėnesių, patyrusios įvairių nuotykių. Sutiktuvės vasaros estradoje rugsėjo 2 d. irgi buvo iškilmingos.

O kaip šios jachtos susijusios „Palangos duona“?

Ogi anuomet būtent palangiškiams buvo patikėta iškepti kelionei duonos, kuri išsilaikytų ilgesnį laiką ir vis tiek būtų skani. „Ši užduotis tuomet buvo patikėta palangiškiams. Mes kepėme tada „Bočių“ duoną. Dabar „Bočių“ duonos tik pavadinimas likęs. Kepėm senovišką, specialią, su ilgu procesu duoną, nedėjom jokių „pagerintojų“, viskas buvo natūralu. Dabar verslininkai nori greito rezultato, niekas nebenori ilgai žaisti. Bet ir duona todėl nebėra tokia kaip anksčiau. Tada sulaukėm įvertinimo, jog duona buvo labai skani, skalsi, o ilgiau pastovėjusi išliko minkšta, kvapni, kvepėjo Lietuvos laukais. Ilgai nežiedėjo, netgi buvo skanesnė. Mūsų duona buvo vežama į įvairias pasaulio šalis, žmonės veždavo lauktuvių. Ji garsino Lietuvą“, – papasakojo N. Fultinavičienė. 

Kaip paminėjo pašnekovė, duonai reikia rankų darbo, mūrinės krosnies, o ne mechaninio darbo, kuris yra taikomas šiandien.

Ne veltui sakoma, jog duona – žemdirbio sumanumas, malūnininko patirtis ir kepėjo menas.

Talentinga poetė

Nijolė be savo vadovavimo įgūdžių, turi ir poetinių. Ji priklauso Palangos literatų klubui „Takai per kopas“, šiemet švęsiančiam gyvavimo dešimtmetį. Palangiškė pasiguodė, jog literatai nebeturi kur glaustis, neturi savų patalpų, nes neturi juridinio statuso. Laimei, miesto biblioteka suteikia prieglobstį, ten jiems yra skirtas ir stendas, kur galima pasidžiaugti visų kūryba. O jos tikrai netrūksta. Palangoje yra labai daug gabių literatų.

Pašnekovė taip pat priklauso Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijai „Menų sodas“. Ten taip pat visi bendraminčiai gali dalintis kūryba, bendrauja, leidžia kūrybos kupinus leidinius.

Pati yra išleidusi tris poezijos knygeles, svajoja išleisti ir daugiau, nes resursų tikrai yra. 

Ji kaip poetė ne kartą įvertinta, pagerbta įvairiais padėkos raštais.

Paskutinis raštas už dalyvavimą Šilaičių menų festivaliuose atkeliavo net iš Lietuvos Respublikos Seimo. Vasarą vykusiame festivalyje visa programa, pavadinta „Duonos keliu“, buvo orientuota į duoną, o tai Nijolei labai artima. Palangos literatai šioje šventėje atstovavo Mažajai Lietuvai. 

Apie duoną poetė kalba ir eilėmis:

Tavo kelias pareina palaukėm.

Nuo rugių ir išplaukusio javo,

Nuo ražienų, išbridusių rytą

Rasos brydę lig tolimo kelio.

Nuo rugiagėlėm žydinčio lauko,

Arimu bealsuojančio grūdo.

Spragilais iškultais, girnom maltais,

Kaip kadais, kaip senovėje buvo.

Tu, kasdiene, skalsi ir šventoji.

Išauginta, ant rankų nešiota.

Šimtais metų tradicijos tęstos,

Pamėgta, pamilta, neišduota.

Nijolė prisiminė, kad kai kurie žmonės negalėjo patikėti, kad ji dar ir kuria. „Kas galėjo pagalvoti, kad tokia reikli, principinga vadovė yra jautrios poetiškos sielos žmogus“, – šypsosi guvi palangiškė.