Kęstutis Trakšelys: „Kiekvienas esame savo likimo kalvis, tad koks kalvis – toks ir likimas“

Linas JEGELEVIČIUS, 2021-02-27
Peržiūrėta
1019
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Kęstutis Trakšelys
Kęstutis Trakšelys

Palangoje – daug įdomių ryškių asmenybių su kone išskirtiniais gyvenimais. Supratęs, kad kunigystė nėra jo tikrasis pašaukimas gyvenime, Kęstutis Trakšelys nebijojo kardinaliai pakeisti savo gyvenimą – po sielovadinių darbų atokioje Šilalėje prieš 13 metų vyras atvyko gyventi į Palangą. Jis nė minutei nesigaili tokio sprendimo! „Čia susiradau daug pažįstamų, bičiulių ir draugų. Iš tiesų, kai pagalvoji, kartais net keista atrodo: atvyksti visai iš kito Lietuvos krašto ir čia nieko neturi, bet per 13 metų susikuri tokį didelį savo žmonių ratą,“ – „Palangos tiltui“ sakė K. Trakšelys, kuris kovą minės pirmąsias vadovavimo Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje metines. 
–Labai originalus nebūsiu: kaip ir kiti mano kolegos, pokalbį su jumis pradedu jums primindamas, mūsų, žiniasklaidininkų nuomone, „skaniausią“ jūsų biografijos tarpsnį: siekęs kunigo kelio Telšių kunigų seminarijoje, o vėliau Romoje, studijas metėte, aiškindamas, kad „kiekvienas mūsų tam tikru laiku sulaukiame kažkokių pašaukimų, kurie vėliau gali išblėsti.“ Taip sakėte „Palangos tiltui“ prieš penkis metus. Ar galite atvirai pasakyti: ar geriau būtų, kad jums to niekas neprimintų? O gal atvirkščiai – esate iš tų, kuris didžiuojasi savo praeitimi ir kiekviena patirtimi?
–Visada džiaugiausi ir didžiuojuosi savo gyvenimu, nes niekam nieko blogo nepadariau, tik įgijau daugiau patirties. Apskritai kalbant, teologinės studijos mane nuvedė į mano „meilę“ – filosofiją, nes po to studijavau filosofiją ir įgijau filosofijos bakalauro laipsnį. Taigi, teologinių studijų patirtis, gyvenimas seminarijoje ir studijos Romoje mane subrandino, praturtino. Išmokau iškalbos meno, pažinau teologiją, išmokau italų ir lotynų kalbas, supratau liturgiją ir t.t . Man tai yra svarbu, tad savo gyvenime nesigėdiju nė vienos akimirkos.
–Beje, man, kaip ir jums, teko gyventi Šilalėje. Aš grįžęs po emigracijos joje beveik du metus vadovavau vietos laikraščiui. Jūs tuo mentu dirbote mokykloje ir Šilalės šeimos centre vedėte užsiėmimus sužadėtiniams, skaitėte paskaitas „Šeima socialiniu požiūriu ir šeima psichologiniu požiūriu.“ Kokie jūsų ryškiausi gyvenimo Šilalėje įspūdžiai?
–Na, Šilalė man asocijuojasi su pirma darbo vieta mano gyvenime, ten pradėjau dirbti vietos Švietimo skyriuje, po to 11 metų dirbau mokykloje. Taip, kaip žmogus turintis teologinių žinių bene penkis metus vedžiau užsiėmimus Šilalės Šeimos centre, juos teko vesti ir vėliau Palangoje. Įspūdžiai apie Šilalę? Jaukus, mielas, tvarkingas ir gražus miestelis. Ten buvo padėtas mano karjeros pagrindas – dirbdamas mokykloje, baigiau tuometinį Lietuvos Edukologijos universitetą, kur įgijau filosofijos bakalauro ir sociologijos magistro laipsnį, įgijau mokytojo metodininko kategoriją. Sutikau dau mielų ir gerų žmonių, kurie man padėjo ir skatino.
–Teologijos studijas iškeitęs į filosofijos, sociologijos ir edukologijos mokslus, jūs juos sėkmingai baigėte, aštuonis metus dirbote Klaipėdos Tęstinių studijų instituto Andragogikos katedroje, dėstėte bendravimo pagrindus ir konfliktologiją, organizacijos įvaizdžio formavimą ir tobulinimą, švietimo sociologiją, taip pat vedėte seminarus, dėstėte ir TAU klausytojams. Kokie jūsų ryškiausi prisiminimai iš šios gyvenimo stotelės? Ar kokių nors darbinių, profesinių reikalų su minėta mokykla iki šiol turite?
–Aš Klaipėdos universitete dirbau nuo 2007 metų, įvairiose pozicijose ir padaliniuose. Taip, Tęstinių studijų instute prabėgo nemažai laiko. Ten dirbdamas įgijau Edukologijos mokslų daktaro laipsnį, tikrai turėjau įvairių gyvenimiškų ir profesinių patirčių. Sutikau įdomių žmonių. Nuoširdžiausiai prisimenu tuometinę instituto direktorę prof. dr. Rūtą Mariją Andriekienę, kuriai iki šiol už daugelį pamokų, patirčių ir pagalbos momentų esu labai dėkingas. Paskaitos ir seminarai – mano „arkliukas“. Man patinka bendrauti su auditorija, įvairaus amžiaus žmonėmis.
–Bet įdomu, kad iki praėjusių metų kovo pradžios, kuomet laimėjote konkursą Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos direktoriaus pareigoms užimti, jūsų visa profesinė veikla „sukosi“ uostamiesty: dirbote Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro Tęstinio mokymo skyriaus vedėjo pavaduotoju, Klaipėdos universiteto lektoriumi, Lietuvos edukologijos universiteto docentu, o 2014 m. įgijote socialinių mokslų daktaro laipsnį. Kas paskatino palangiškį, visa galva panirusį į profesinę veiklą uostamiesty, ieškotis darbo arčiau namų?
–Gyvenimas kinta ir keičiasi, ir tai yra nuostabu. Išvardinti dalykai, kaip kokia mozaika, iš mažų dalykėlių formuoja asmenybę. Esu laimingas tokiose įstaigose dirbęs, juk vis – kiti žmonės, taip plečiasi akiratis, daugėja pažįstamų ir bendraminčių ratas. Dirbdamas Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro Tęstinio mokymo skyriuje, tapau mokytoju ekspertu, įgijau vadybinės ir gyvenimiškos patirties. O šį kartą gavosi taip, kad ne aš ieškojau darbo, o jis mane surado – „tiesiog nukrito iš dangaus“, kadangi turėjau švietimo įstaigos vadovams reikalingas kompetencijas Nacionalinėje švietimo agentūroje. Tad ilgai svarstyti ir neteko.
–Neblogai pažįstu kelių mokyklų direktorius. Jie – profesionalai, neskaičiuoja darbo valandų, bet neslepia, kad vadovauti mokyklai šiais laikais, kai yra milijonas reikalavimų, neretai ir nepagrįstų, švietimo sistemai, mokytojams, mokyklų vadovams, yra be galo sunku. Neabejoju, kad dalyvaudamas konkurse konkursą Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos direktoriaus pareigoms užimti, Jūs apie tai puikiai žinojote. Ir vis tik dalyvavote. Kodėl?
–Mano pedagoginio darbo patirtis jau – 23 metai, tad puikiai žinau mokyklos gyvenimą ir direktorių pareigas bei atsakomybes. Taip gyvenimo išūkiai ir lūkesčiai mokyklų vadovams yra dideli, tačiau nieko nepadarysi. Gyvenimas eina į priekį, mokykla – taip pat. Nes norisi, kad mokykla būtų moderni, šiuolaikiška, o mokymasis kad būtų kokybiškas, rezultatyvus ir efektyvus. Eidamas į konkursą turėjau daug minčių ir idėjų, kurias su kolektyvu ir siekiame įgyvendinti. Švietimo srityje esu tiek teorikas, tiek praktikas, tad viską apjungus, manau, gaunasi neblogas rezultatas (šypsosi).
–Kuo direktoriaus darbas Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje jums yra iš esmės kitoks nei kitose ugdymo įstaigose, kuriose jums teko dirbti? O gal kuo nors jis jums yra lengvesnis?
–Pirma, tai – „išgryninta“ gimnazija, tad čia turime jau suaugusius žmones nuo I iki IV gimnazijos klasės. Tad bendravimas ir problemų sprendimas vyksta su bręstančiomis asmenybėmis, kurios turi savo gyvenimišką patirtį, žinias, nuostatas ir aiškią nuomonę. Antra tai – universitetinė gimnazija, tad norisi ir pateisinti šį vardą, tai ir moderni pamoka, aukšta organizacinė kultūra, aukšti akademiniai reikalavimai. Trečia – tai garbinga ir prestižinė gimnazija, tad išlaikyti šios gimnazijos įvaizdį yra labai svarbus ir atsakingas darbas.
–„Palangos tiltas“ jus viename iš ankstesnių interviu yra pavadinęs „konfliktų ekspertu.“ Ar iš tiesų toks esate? Ar visada tai padeda jūsų naujoje darbo vietoje, kur, atleiskite už mano stereotipinį mąstymą, ko gero, kaip ir kitose ugdymo įstaigose, veikia ir vidinės grupelės, yra „narstymo po kaulelį“, apkalbų, siekio daryti įtaką ir panašiai?
–Na, toks titulas – „konfliktų ekspertas“ – mane stebina, o kai kurie kiti laikraščiai, man atrodo, jį iš jūsų nusirašė (šypsosi – aut.) Tiesą pasakius, konfliktų ekspertas man labiau skamba kaip konfliktų sukėlėjas... Aš daug metų turėjau kursą apie bendravimo psichologiją, kuriame buvo ir temos apie konfliktus ir jų prevenciją. Tad šią temą gvildendavau ir paskaitose, ir seminaruose bei kituose užsiėmimuose. Nesu psichologas, greičiau į tematiką gilinuosi iš edukologinės ir organizacinės kultūros pusės. O visos žinios, kurias turi žmogus ir gali jas pritaikyti praktinėje veikooje, yra reikalingos ir naudingos.
–Duokite, prašau, patį bendriausią, paprasčiausią patarimą „užgesinti“ ir /ar išpręsti konfliktą...
–Atviras pokalbis kartais duoda gerų rezultatų. Juk daugelis žmonių nedrįsta paklausti ir pasakyti tiesą į akis. Visi mano, kad aptakus kalbėjimas ar naivi šypsena yra diplomatija. O diplomatija yra pasakyti žmogui tiesą jo neįžeidžiant. Jei tai pavyksta, tai viskas su bendravimu yra gerai.
–Ką jūs vadintumėte savo pasiekimais per nepilnus darbo Kretingos gimnazijoje metus? O ar esate savikritiškas: ko jums nepavyko dar pasiekti?
–Savikritikos man užtenka, manau, kad ji yra objektyvi ir savalaikė. Nereikia užsiimti saviplaka: kiekvienas žmogus daro ir nori daryti viską, kas geriausia ir ką geriausiai moka. Ne visada viskas pavyksta tobulai, procesai yra kintantys, tad ne viskas pavyksta pagal planą. Tačiau, kaip sakė Platonas, „negali sveiko proto žmogus kitam norėti blogo“, tad viską, ką darai, darai dėl gėrio. Tačiau yra skirtingi vertinimai, skirtingi lūkesčiai, tad kas vienam atrodo šaunu ir gera, kitam tai – nieko gero ir nieko šaunaus.
–Palangos senosios gimnazijos direktorius, kurį jūs, beje, gerai žinote, kalbama, kad nesieks toliau vadovauti gimnazijai...Manau, kad jūs ateityje būtumėte puikus kandidatas dalyvauti konkurse Senosios gimnazijos direktoriaus pareigoms užimti. Ir pasibaigtų tos jūsų nuolatinės kelionės – iš Palangos į Klaipėdą, o dabar – iš Palangos į Kretingą?
–Cha, prajuokinote. Neturiu jokių tokių planų – nesu lakstantis per darbovietes. Savo gyvenime – o turiu 23 darbo stažo metus – darbovietę pakeičiau tik tris kartus. Man patinka Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija, jos stilius, kultūra. Turiu čia daug idėjų ir planų, kuriuos noriu įgyvendinti joje.
–Beje, esate skaičiavęs, kiek kilometrų per menėsį ar metus buvote „suvažinėjęs“ į Klaipėdą ir atgal į namus Palangoje? O dabar – į Kretingą?
–Neskaičiuoju, nes atstumai nėra šiais laikais problema. Kažkada važinėjau į Lietuvos Edukologijos universitetą (LEU) Vilniuje net keturis metus, kai ten dirbau docentu. Žinoma, tai buvo mano antraeilės pareigos ir turėdavau magistrantus. Tačiau per mėnesį man tekdavo mažiausiai du kartus į sostinę nuvažiuoti. Man tai nebuvo problema, ir kilometrų aš neskaičiavau. Tiesiog patiko darbas, patiko studentai, o ir visi mano trys diplomai yra iš LEU, taigi jis buvo mano Alma Mater.
–Ar jus neramina mokytojų ir mokinių psichoemocinė savijauta dėl karantino, bendravimo suvaržymų? Ką ketinate, įveikus koronaviruso pandemiją, daryti, kad ji jūsų gimnazijoje, jos bendruomenėje gerėtų?
–Nuotolinis mokymasis – išbandymas visiems: mokinimas, mokytojams, tėvams ir mokyklų administracijai. Tačiau padėtis yra tokia, kokia yra, reikia ją išnaudoti kuo efektyviau. Mūsų emocinė būsena, fizinė sveikata labai priklauso nuo mūsų pačių, tačiau turime puikius švietimo pagalbos specialistus mokykloje bei Kretingos pedagogų švietimo centre psichologus, kurie siūlo ir teikia paramą/pagalbą visiems ugdymo dalyviams.
–Jūs jau 13 metų gyvenate Palangoje. Kokie yra jūsų didžiausi gyvenimo čia atradimai?
–Palanga – mano svajonių miestas. Man ji patinka dėl savo geografinės padėties, švaros, gero oro. Čia susiradau daug pažįstamų, bičiulių ir draugų. Iš tiesų, kai pagalvoji, kartais net keista atrodo: atvyksti visai iš kito Lietuvos krašto ir čia nieko neturi, bet per 13 metų susikuri tokį didelį savo žmonių ratą (šypsosi). Visada džiaugiuosi, kad pažintys su žmonėmis – tiek dalykinės, tiek asmeninės – man padeda gyventi, siekti ir džiaugtis gyvenimu. Juk pažįstami žmonės padeda išspręsti daugybę problemų, įveikti įvairius sunkumus, patarti ir padėti.
–O jūrą dažnai pasiekiate?
–Kadangi nesu tikras palangiškis, tai jūra man dar vis dovana ir džiaugsmas. Vasarą daug laiko praleidžiu prie jūros, kaitindamasis taip pat. Mėgstu Palangos erdves, jos grožį ir visa tai vadinu prabanga. Mėgautis Palangos teikiamomis gėrybėsmis yra prabanga.
Beje, ar jūsų santykis su Dievu, jūsų tikėjimas pakito? Kaip?
–Na, mano religinis gyvenimas yra savotiškas: teologinės žinios ir filosofijos mokslai manyje sukūrė mano ištisą atskirą pasaulėžiūrą. Tas santykis yra, bet jis – savotiškas ir asmeninis. Tačiau domiuosi ir skaitau Vatikano naujienas, bendrauju su daugeliu dvasininkų. Patinka diskutuoti tam tikrais teologiniais klausimais – su tais, kurie juos išmano. Niekada nesileidžiu į teologines diskusijas su neišmanačiais (tikėjimo) temos, fanatikais ar manančiais, kad jie viską žino.
–Kokių jūsų pomėgiai? Ko labiausiai pasigendate karantino metu?
–Karantino suvaržymai man – požiūrio reikalas. Nejaugi gali nusibosti būti savo namuose, būti su artimaisiais, mėgautis susikurta aplinka? Visada galime rasti dėl ko piktintis ir burbėti. Mums neretai dar rūksta pozityvumo bei pakantumo. Daugiau pagarbos vieni kitiems ir daugiau pozityvumo – ir namai, ir artimieji nušvis kitomis spalvomis. Moku mėgautis namais, turiu sodą, moku mėgautis buitimi ir džiaugtis savo susikurtu gyvenimu. Kiekvienas esame savo likimo kalvis, tad koks kalvis – toks ir likimas. Vadovaudamasis šia mintimi, neturiu ko dėl savo nesėkmių kaltinti, o tik save – „kalvį“. Nėra tiek problemų, kiek žmogus pats jų prisikuria. Gyvenimas yra puikus, vertinkime jį, nes jis turi pabaigą.

 

Jūsų komentaras:

ausra zi 2021-03-04 11:12 ([email protected] / IP: 162.158.238.5)
Puikus straipsnis ir pozityvios įdėjos užtaisas gyvenimo varikliui judėti į priekį. Geros jums kloties.

Taip pat skaitykite

Palangoje – daug įdomių ryškių asmenybių su kone išskirtiniais gyvenimais. Supratęs, kad kunigystė nėra jo tikrasis pašaukimas gyvenime, Kęstutis Trakšelys nebijojo kardinaliai pakeisti savo gyvenimą – po sielovadinių darbų atokioje Šilalėje prieš 13 metų vyras atvyko gyventi į Palangą. Jis nė minutei nesigaili tokio sprendimo! „Čia...


Vyriausybei apsisprendus griežtinti karantino sąlygas bei apriboti gyventojų judėjimą tarp savivaldybių be būtinų ir objektyvių priežasčių, jau šiandien pasigirsta kai kurių apgyvendinimo paslaugas teikiančių gyventojų bei verslininkų pasvarstymų, neva užsisakiusieji nakvynę viešbutyje ar privačiame apgyvendinimo sektoriuje turėtų ieškoti būdų, kaip „prasmukti“...


Net ir atlaisvinant karantiną, iki pusės miesto poliklinikos paslaugų – ir kai kurios gydytojo konsultacijos – bus ir toliau teikiamos tik nuotoliniu būdu. Miesto poliklinikoje nuo šiol jus sustabdys prie registratūros – joje bus reguliuojami pacientų srautai pas gydytojus. Po kiekvieno paciento apsilankymo bus dezinfekuojamos ir vėdinamos patalpos. Prie gydytojo...


Net ir atlaisvinant karantiną, iki pusės miesto poliklinikos paslaugų – ir kai kurios gydytojo konsultacijos – bus ir toliau teikiamos tik nuotoliniu būdu. Miesto poliklinikoje nuo šiol jus sustabdys prie registratūros – joje bus reguliuojami pacientų srautai pas gydytojus. Po kiekvieno paciento apsilankymo bus dezinfekuojamos ir vėdinamos patalpos. Prie gydytojo...


Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narysRomas Paulikas birželio 19 dieną atšventė savo 64-tąjįgimtadienį. Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę.„Tiesiai iš ligoninės atvažiavau įsavo jubiliejinę parodą,kurią suorganizavo Juozas Griušyskartu su mano draugais“, –...


Aną šių metų spalio penktadienį iš Vilniaus iki Palangos kad ataidėjo televizinė daina, – kaip sakoma, „ašaras varo, už dūšios griebia“:


Šią savaitę, trečiadienį, Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos skaityklos salėje pristatyta žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija".


„Vitalius mane stebino tuo, kad būdamas įmonės „Palangos vandenys“ vadovas, nebuvo siauro technokratiško mąstymo – priešingai, jis – labai gilus, šviesus žmogus, tikras humanitaras, visą gyvenimą atidavęs gyvybę teikiančiai dvasiai. Tad linkiu ir toliau šviesai ir dvasiai darbuotis“, – tokius žodžius ištarė kunigas...


Kai Lietuva pagerbia šauniausius savo olimpiečius, Londone susižėrusius net penkis – daugiausia per visą Nepriklausomybės laikotarpį – medalius, Palanga galbūt savo pirmojo olimpinio medalio susilauks jei   ne Brazilijoje, Rio De Žaneire, kur 2016-aisiais vyks kitos Olimpinės žaidynės, tai po jos vyksiančiose žaidynėse. Tam būtina viena sąlyga: kad tarptautinio...


„Snoriukų“ likimas neaiškus

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012 01 12 | Rubrika: Miestas

Nacionalizuotas „Snoro“ bankas buvo sukūręs didžiausią Lietuvoje mažmeninę klientų aptarnavimo infrastruktūrą. Uždarius banką, užsidarė ir klientų pamėgti mažieji „snoriukai“, kurių visoje šalyje yra net 230. Koks bus jų likimas – kol kas neaišku.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius